Vasarą susituokę įsimylėjėliai į Maldyvus vyko ne šiaip sau – tai buvo jųdviejų vėlyva povestuvinė kelionė. Septynias dienas rojaus kampelyje praleidusi Rūta pasakojo, kad tai – viena įsimintiniausių kelionių.
„Kelionės metu mus lydėjo lietuvaitė gidė, kuri Mafušio saloje gyvena daugiau nei 3 metus. Ji mus supažindino su vietos kultūra, papročiais, aprodė įspūdingo grožio vietas. Išties sužinojome daug naujo“, – įspūdžiais dalijosi Rūta.
– Maldyvų salos vadinamos tikru rojaus kampeliu. Kuo jums jis patiko?
– Iš tiesų egzotika prasidėjo jau nuo oro uosto, kuris įrengtas ant dirbtinai supiltos siauros žemės juostos, vos kilometras nuo Malės, Maldyvų sostinės. Sparčiai leidžiantis lėktuvui atrodo, kad tuoj tūpsime ant vandenyno bangų.
Išėjusius iš oro uosto mus pasitiko ne autobusas ar taksi, bet kateris ir nuplukdė į nuostabaus grožio salą.
Turiu pripažinti, kad vandens žydrumas, baltas smėlis, unikali gamta kiekvienoje aplankytoje saloje – lyg iš atviruko. Koralų rifai ir išskirtinė vandenyno augalija ir gyvūnija privertė kaskart prarasti amą.
– Koks įsimintiniausias nuotykis kelionėje?
– Peržengiau savo baimes ir išdrįsau panerti į 12 metrų gylį. Neslėpsiu, labai bijojau, bet man pavyko! Iš tiesų niekada nesu nardžiusi taip giliai, tuo labiau naudojusi visos nardyti skirtos įrangos. Nieko nemokėjau ir licencijos nardyti neturėjau. Visus mokymus išklausiau laive plaukdama į nėrimo vietą. Atrodo, viską labai detaliai paaiškino, tačiau kai atėjo laikas žinias panaudoti neriant – viską buvau pamiršusi.
Iš pradžių viskas kėlė diskomfortą: nepavyko kvėpuoti ramiai, vis kankino nerimas, atrodė, kad tuoj uždusiu. Vėliau vanduo ėmė plūsti į kaukę, pradėjo skaudėti ir spausti ausis, o panirę buvome vos kelis metrus... Mintyse buvau pradėjusi skaičiuoti iki dešimties, kad ramiai galėčiau parodyti ženklą ir išnirti į orą. Tačiau mane nuramino užburiantys vandenyno vaizdai, esantys po vandeniu. Pamačiusi koralus, įvairiaspalves žuveles ir augaliją pamiršau visą baimę. Nardymas man paliko patį didžiausią įspūdį. Nepaprastas jausmas plaukioti šalia jūros vėžlių ir net medžiojančių ryklių.
– Galbūt kelionėje teko pabendrauti su vietiniais gyventojais? Kokie jie?
– Maldyvų gyventojai – labai pamaldūs. Nuo pat 5 valandos ryto visi saloje esantys žmonės per garsiakalbius kviečiami maldai. Meldžiamasi net keliskart per dieną. Atrodo, kad maldos metu gyvenimas Maldyvuose trumpam sustoja.
Kiek teko bendrauti su vietiniais, jie pasirodė be galo malonūs, draugiški ir paslaugūs žmonės. Kelionės metu susipažinome ir su Maldyvų „X faktoriaus“ pirmuoju nugalėtoju, kuris grojo ir dainavo ten pat, kur minėjome mano vyro 33-iąjį gimtadienį.
– Kaip atrodė jūsų vyro šventė?
– Manto gimimo dieną šventėme restorane ant viešbučio stogo. Tiek pati šventė, tiek aplink matomi vaizdai buvo tarsi iš atviruko. Mėgavomės gyvo garso koncertu ir egzotišku maistu – nieko geresnio būti ir negalėjo.
– Kelionėje teko ragauti vietinio maisto. Koks jis?
– Nors Maldyvuose dalis patiekalų pritaikyti europietiškam skoniui, teko paragauti ir tradicinių patiekalų.
Maldyvų gyventojai dažniausiai valgo labai aštriai. Nors mėgstu aštrų maistą, turiu pripažinti, kad po jų sriubos ir daržovių apkepo mano burna degė lyg suvalgius visą aitriąją papriką.
– Ar vyktumėte ten dar kartą?
– Jei dar kada nusišypsotų laimė aplankyti Maldyvus, tikrai vyktume ir dar kartą aplankytume mus sužavėjusią Olhuvelio salą.
Tačiau sakoma, jog gyvenimas per trumpas, kad grįžtum į tą pačią vietą kelis kartus. Todėl ateityje planuojame vykti į naujas vietas ir patirti dar daugiau neišdildomų įspūdžių.
