Su sužadėtiniu vandenlenčių parko „WakeWay“ bendraturčiu Donatu Ivanausku (38 m.) atlikėja visai neseniai grįžo iš egzotiškųjų Filipinų.
Saloje pora patyrė, ką reiškia pajausti žemės drebėjimą, automobilį iškeitė į motorolerį, leido sau pailsėti nuo rūpesčių Lietuvoje ir mėgavosi laiku drauge.
– Iš Filipinų grįžote kiek daugiau nei prieš dvi savaites. Jau spėjote pasiilgti atostogų nuotaikos ir būsenos?
– Kita aplinka, geri orai, jūra ir palmės veikia, bet depresijos, kad atostogos baigėsi, nebuvo.
Grįžau tiesiai į savo gimtadienį, pas savo draugus, kurie man surengė vakarėlį, ir, svarbiausia, sugrįžau į mėgstamą darbą.
Šoko grįžti iš atostogų nėra, nes grįžtu ten, kur man gera.
– Į salyną sugrįžtate trečią kartą. Prisijaukinote šį žemės kampelį?
– Žiemą Filipinuose stengiamės praleisti kuo daugiau laiko – čia yra mūsų mėgstamiausias, geriausiu pasaulyje pripažintas vandenlenčių parkas, tad dažniausiai skrendame ten ilsėtis ir plaukti.
Turime daug draugų, kurie tapo artimi, vis dažniau garsiai pagalvojame, kad laikas čia įsigyti savo namus.
Anksčiau visą laiką būdavome vienoje vietoje – nepažinau Filipinų, o šį kartą dar savaitę skyrėme pasivažinėti po salas.
Filipinų viduryje, šalia nuostabios Boholio salos, yra dar mažesnė sala su tarptautiniu oro uostu joje – Panglao.
Aktyviausioje jos dalyje – Alonoje – galima mėgautis garsiuoju Alona paplūdimiu ir šalia esančiais kitais, balto smėlio paplūdimiais.
Apsistojome mūsų draugų, lietuvių valdomame viešbutyje „Panglao Bamboo Oasis“, kuris svečiams duris atvėrė tik prieš kelis mėnesius.
– Įsivaizduojate poilsį prie baseino populiariame kurorte, kurio viešbutyje galima mėgautis apgyvendinimo plano „viskas įskaičiuota“ malonumais?
– Kelionės gali būti skirtingos. Kartais, kai jautiesi fiziškai pavargęs, norisi gulėti prie baseino su knyga, bet to ilgai daryti aš negaliu – tai ne mano būdui.
Man reikia atrasti naujų dalykų, ieškoti nuotykių, pažinti šalį, kultūrą, žmones, tad dažniausiai daug migruojame ir kartais grįžę iš atostogų suprantame, kad neturėjome bent dviejų dienų, kurias būtume galėję praleisti tiesiog prie jūros. Tai – ne mūsų būdui.
Aš gal ir galėčiau taip pagulėti, bet Donatui reikia judesio. Esu darboholikė – knygą paskaitau dvi valandas, galiu pagulėti prie baseino, bet netrukus mane pasiveja mintys: „Kodėl aš čia guliu? Man reikia dirbti, gal kur nors eiti.“
Atjungti smegenis – šioks toks menas, kurio vis dar mokausi, nes man nelabai pavyksta.
Visos mano mintys sukasi apie muziką arba restoraną.
– Filipinų sostinės Manilos tempas jūsų neišgąsdino?
– Joje buvome paskutinę kelionės dieną ir naktį. Manila man labai patinka – apie šį miestą girdėjau visokių nuomonių, bet reikia žinoti vietas, kur eiti, nes šis miestas gali pasirodyti pilkas ir prigrūstas ar net neišvaizdus.
Miesto vaizdas primena betono džiungles, o iš kai kurių lūšnynų, sakoma, įžengęs gali ir negrįžti.
Dideli miestai man nelabai patinka, bet jeigu kalbame apie Rytus, man labai patinka Bankokas ir Manila.
Mėgstu eiti į restoranus, sėdėti dangoraižiuose, rengti gastrokeliones. Patinka būsena, kad manęs niekas neatpažįsta.
Planuodamas atostogas nesirenki miestų – keliauji į salas to, ko labiausiai išsiilgsti, – gamtos, ramybės ir vandenyno garsų bei jausmo įkristi į kitokią atmosferą nei ta, kurioje gyveni ir kartkartėmis nuo to pavargsti.
– Maniloje pirmą kartą pajutote žemės drebėjimą. Kokios mintys, jausmai aplankė, kai supratote, kad dreba žemė?
– Maniau, kad man prasidėjo panikos priepuolis, iš pradžių nieko nesupratau.
Donatas žiūri į mane, sako dabar jau juokingai skambančią frazę: „Tu nebijok, bet vyksta žemės drebėjimas.“
Sukosi galva, viskas siūbavo, žmonės bėgo iš prekybos centro – kaip tik pirkome lauktuves.
Toje vietoje, kur mes buvome, žemės drebėjimas nebuvo labai didelis, bet smarkiai juntamas.
Man visada buvo įdomu, koks tai jausmas, kaip viskas vyksta, tad tai buvo nauja patirtis.
– Po žiemos kelionės 2017-aisiais jūsų rankų pirštus papuošė tatuiruotės – žiedai. Praėjusiais metais po žiemos kelionės grįžote nusiskutusi galvą. Ką jums padovanojo šių metų kelionė?
– Per tą mėnesį baigiau rašyti ir redaguoti savo poezijos knygą. Pailsėjo galva, tad atsirado daug kūrybinių minčių, parašiau dainų – maniau, to tikrai nedarysiu, nes buvau kūrybiškai išsekusi.
– Sakoma, kad kelionėse brangius žmones galima pamatyti kitomis akimis. Su Donatu dažnai keliaujate – pastebite naujų jo spalvų?
– Mums lengva būti kartu. Kai žmonės kartu važiuoja į skirtingas pasaulio vietas, šalis, kiekvieną sekundę patiria ką nors naujo.
Žinau, jog žmogus atsiskleidžia skirtingose situacijose, bet mes gana gerai vienas kitą pažįstame, kad galėtume šokiruoti.
Būna visko, bet pas mus yra vienas žodis – lengvumas. Kelionėse būnu žiauriai faina, man viskas būna „dzin“ – darome visokias nesąmones, neapsikrauname, sugalvojame, pavyzdžiui, šią dieną sukti tik į dešinę.
Esame ekstremalai – papuolame į keistas situacijas, tad būna visko. Kelionės yra didžiulė mūsų gyvenimo dalis, keliaujame daug ir visur.
– Laikas prieš šią kelionę jums buvo įtemptas – turas per didžiąsias arenas, naujo albumo „Dumblas“ ir vaizdo klipo „Wild“ pristatymas, skandalas dėl komentarų, kurie buvo rašomi jūsų vardu. Kelionėje atsiribojote nuo viso to, pavyko atsipalaiduoti?
– Pirmą kartą norėjau pabėgti nuo visko, bet iki galo to padaryti nepavyko. Toks gyvenimas – tam, kad giliau įkvėptum, nereikia važiuoti toli.
Tai yra darbas su savimi ir patirtis, su kuria turi tvarkytis. Ne visada pavyksta, nes yra internetas – turėjau daug nuotolinių darbų.
– Kelionės metu socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalijote atviru laišku apie sunkiausią savo gyvenimo etapą, panikos priepuolius, baimę gyventi. Tai lyg atsisveikinimas su emociškai sunkiu pusmečiu?
– Kartais sveika išvažiuoti, bet nebūtina taip toli, ir leisti viskam praeiti, susigulėti, nehiperbolizuoti įvykių, neimti arba nebeimti giliai į širdį – tapti stebėtoju.
Kelionės padeda į viską pažvelgti kitaip – kas yra svarbu ir kas ne, pamatai kitomis akimis.
Kai esi čia, viskas labai sureikšminta, o kai išvažiuoji, turi galimybę pažvelgti iš šalies. Buvo skaudžių dalykų, bet buvo ir gražių, pavyzdžiui, turas po arenas.
Viską surašiau į vieną laišką – visą laiką viską išsakau atvirai.
Neturėjau jėgų niekam, buvau pavargusi, išsekusi emociškai, kūrybiškai ir fiziškai.
Sėdau ir parašiau – tiesiog išliejau širdį.
