Kataras – viena turtingiausių ir greičiausių besivystančių pasaulio valstybių, kurios daugelis lietuvių dar neatrado kaip atostogų krypties.
Galbūt dėl to, kad oro bendrovė „Qatar Airways“, skraidinanti keleivius daugiau nei šimtu maršrutų, mūsų šalį aplenkia. Tačiau individualias keliones planuoti mėgstančiam K.Murauskui tai nebuvo kliūtis.
„Į Katarą tiesioginių skrydžių nėra, tačiau jį su šios šalies avialinijų lėktuvu nesunkiai pasiekiau iš Helsinkio. Skrydis į šios valstybės sostinę Dohą patogiu lėktuvu truko 6 valandas“, – tvirtino K.Murauskas.
Vyras, kurį nuolat vilioja nauji nematyti kraštai, pailsėti Šiaurės Rytų Arabijos pusiasalyje esančiame Katare nutarė siekdamas savo akimis pamatyti šalį, kurioje pirmenybė teikiama prabangai ir kokybei, vietos gyventojams nereikia mokėti mokesčių, o sugebėjimas žvelgti į ateitį stulbinamas.
Į Katarą lietuvį viliojo ir maloni šiluma. Žiemą termometro stulpelis pakyla per 20 laipsnių Celsijaus, o vasarą karštis būna ir daugiau nei dukart didesnis.
Nuo XX amžiaus vidurio naftos ir dujų eksportu besiverčiančios šalies išskirtinumą K.Murauskas išvydo vos lėktuvui nusileidus Hamado tarptautiniame oro uoste Dohoje. Prieš šešerius metus atidarytas oro uostas ne kartą pateko tarp geriausių pasaulio oro uostų. Jis dvelkia prabanga ir ypatinga švara bei tvarka.
„Oro uosto pastate, kuriame yra daugybė parduotuvių, kavinių ir salių, nuolat pluša daugybė tvarkdarių, jie valo, blizgina ir švarina visus kampus. Mačiau, kaip darbininkai stropiai valė net kiekvieną grindų plytelių siūlę“, – sakė keliautojas.
Dohos oro uoste svečius aiktelėti priverčia ir meno kūriniai. Vienas jų – terminale įsitaisęs didelis geltonas meškinas. Prie jo įsiamžino ir K.Murauskas.
Tai – ne paprastas eksponatas, o iš bronzos pagamintas ir apie 20 tonų sveriantis meno kūrinys „Lamp Bear“, sukurtas Šveicarijos menininko Urso Fisherio.
Už šią skulptūrą Kataro verslininkai Niujorko aukcione sumokėjo 6,8 mln. JAV dolerių.
Dohos, kurią drąsiai galima vadinti ateities miestu, centre K.Murauską pasitiko daugybė gatvėmis važinėjančių prabangių automobilių, stūksančių dangoraižių, prabangių viešbučių, prekybos ir pramogų centrų, kuriuose yra net galimybė pro po stogu įsikūrusias parduotuves ir restoranus praplaukti gondolomis. Dirbtinės upės ir kanalai driekiasi ne vieną šimtą metrų.
Išvažiavus iš centro prabangos gerokai mažiau. Netrūksta didelio įspūdžio nedarančių pastatų, mažų pigių parduotuvių, užkandinių. Tačiau katariečiai įsitikinę, kad tokių vietų jų šalyje netrukus visai neliks.
Nuo kelionėje patirtų įspūdžių vis dar negalintis atsigauti vyras tikino, kad Katare jam ne tik buvo smagu sutikti Naujuosius metus iš dangoraižio, kuriame gyveno, 63-iojo aukšto žvelgiant į vidurnaktį milijonuose lempučių šviesų ir gausybėje fejerverkų paskendusią sostinę.
Jis taip pat apsilankė vietose, kurias rekomenduojama pamatyti viešint šioje valstybėje.
Tai – dirbtinė sala Kataro perlas, apsupta jūros ir paplūdimių grožio su daugybe prabangių pastatų, Al Rameiros parkas, kuriame įrengtas senovinis Kataro kaimas, Islamo meno muziejus, kuriame sukaupti itin seni islamo eksponatai. Tarp jų yra ir tokių, kurių amžius – beveik pusantro tūkstančio metų. Ypatingas Dohos simbolis – sakalų turgus. Mat nuo seno į medžioklę vyrai imdavo sakalus. Šis pomėgis išlikęs ir tarp šiuolaikinių Kataro vyrų.
Plaukų stilistą itin sužavėjo lengvai ir paprastai bendraujantys žmonės, kurie mėgsta kalbėti su atvykusiais, klausinėja, kaip verda gyvenimas Europoje, patys pasakoja apie savo šalį.
Katariečiai džiaugiasi gyvenimu, sparčiai besivystančia ekonomika, plėtra, kurios planai siekia jau 2030 metus, naujomis statybomis, kurių galima pamatyti kur tik užmeti akį. Lietuvį nustebino katariečių pasakojimai apie įvairius skelbiamus konkursus, kuriuos dažnai laimi ne mažiausią, kaip įprasta Lietuvoje, o didžiausią kainą pasiūlę dalyviai. Didelė kaina reiškia aukštą kokybę.
Kadangi Kataras gavo teisę šalyje rengti 2022 metų pasaulio futbolo čempionatą, atvykus į šalį neįmanoma nepastebėti, kaip vietos žmonės rūpinasi infrastruktūra.
„Vietiniai vis pasakojo, kad iki pasaulio futbolo čempionato Doha smarkiai pasikeis. Mieste bus įrengti keli milžiniško dydžio visiškai kondicionuojami stadionai, mat vasarą oro temperatūra pakyla iki 50 laipsnių Celsijaus.
Jiems vėsinti bus naudojamos naujausios technologijos, kurios užtikrins, kad į aplinką nepateks jokių teršalų. Sunku pasakyti, ar taip bus, bet Kataro valdžia pasišovė kondicionierius įrengti autobusų stotelėse ir net kai kuriose šaligatvių dalyse“, – sakė K.Murauskas.
Kad Kataras ruošiasi kaip reikiant nustebinti futbolo sirgalius, keliautojas įsitikino ir nusileidęs į naujutėlį Dohos metro, kurio viena naujausių linijų atidaryta praėjusių metų pabaigoje. Tokio naujo, modernaus ir prabangaus metro ir po žeme važiuojančių traukinių tikriausiai nėra niekur kitur pasaulyje.
K.Murauskas pastebėjo, kad Katare mažai kas vaikšto pėsčiomis ar važinėja dviračiais, o viešuoju transportu, tai yra autobusais, naudojasi tik darbininkai.
Vietiniai arba vairuoja, arba turi savo vairuotojus, na, dar gali važiuoti taksi.
„Kelionė metro man buvo labiau pramoga nei būtinybė. Jeigu reikėjo kur nors nuvykti, kviečiau taksi. Mačiau, kaip vietiniai irgi kol kas tikriausiai smalsumo vedami eina į metro, ten dirbančių žmonių teiraujasi, kaip įsigyti bilietus, įlipti į traukinį“, – teigė vyras.
K.Murausko teigimu, Katare nebūtina mokėti valstybinę arabų kalbą norint susikalbėti ar net pasišnekučiuoti iš širdies.
„Katare praverčia mokėti angliškai. Kiek teko sutikti katariečių, jie puikiai mokėjo anglų kalbą. Tačiau svarbu tai, kad grynakraujų katariečių yra gerokai mažiau nei atvykusių dirbti. Beveik visas aptarnaujantis personalas kavinėse, parduotuvėse, grožio salonuose ir daugelyje kitų vietų yra užsieniečiai: korėjiečiai, nepaliečiai, tailandiečiai, indai, filipiniečiai, pakistaniečiai. Jie arabiškai nemoka“, – pasakojo K.Murauskas.
Atostogaudamas plaukų stilistas išbandė vandens pramogas vietos baseinuose ir Arabijos jūros paplūdimiuose, jis ragavo Kataro restoranų virtuvės meistrų ruoštų patiekalų. Vyras tikino, kad Katare įsigyti alkoholio galima tik penkių žvaigždučių viešbučiuose. Jis parduodamas ir kai kuriose vietos parduotuvėse, tačiau jose prašoma pateikti licenciją, kurią išrašyti gali darbdavys.
Alkoholis labai brangus, pavyzdžiui, už butelį viskio restorane prašoma nuo 400 eurų, alaus bokalas kainuoja 10–12 eurų, butelis putojančio vyno – apie 100 eurų, tikro šampano – kelis kartus brangesnis.
