Britų metalo grupė „Motorhead“ – kaip keisto skonio patiekalas. Arba jį mėgsti, arba negali pakęsti.
Tūkstančiams grupės gerbėjų, dėl kurių dėmesio grupė gyvuoja jau per tris dešimtmečius ir išleido daugiau nei 20 albumų, „Motorhead“ – metalo energijos įsikūnijimas, gero vakarėlio garantas ir šiaip žmonės, kurių kritikuoti negalima, nes „tai jau klasika“.
Kitiems jie – tą patį per tą patį malantys seniokai, kurių visus kūrybinius atradimus būtų galima sutraukti į kokias tris dainas.
Likimo ironija yra tai, kad teisios abi pusės. Ir naujas viskį vietoj vandens vartojančio vokalisto Lemmy grupės darbas tikrai nieko nepakeis.
„Motorhead“ jau seniai neieško naujų idėjų – šiai grupei, kaip ir AC/DC, to visiškai nereikia. Klausantis atrodo, kad tokį džeržgiančių gitarų, Lemmy kriokimo ir stenėjimo bei rokenroliško kvaitulio kokteilį grupė be jokių kančių galėtų suplakti užrištomis akimis.
Taip, XXI amžiuje ši muzika – truputį komiška. Tačiau negali paneigti – išlaikyti ritmą ir užvesti linksmybėms „Motorhead“ vis dar sugeba tobulai. Puikus albumas baikerių šventėms, išgertuvėms ir pasivažinėjimams greitkeliu, bet kur dar jį galima panaudoti, sunku pasakyti.
3/5