Šie kuklūs muzikiniai astronomai raižo dangų nuo Honkongo iki Eliziejaus laukų; Reikjaviko iki Bostono operų. Tebepopuliarėjantys. Šis dažnai kartus epitetas, sunaikinantis bet kokią muziką, neįmena islandiškųjų šifrų. Šioje trumpoje apžvalgoje nedrįsiu teigti, kodėl taip yra: kokiu būdu Sigur Rós arba ne ką mažiau žinoma Björk sugeba nepasiduoti globalinei muzikinei kastracijai ir likti aukštumoje.
Jie tebeoriginalūs, tebeįdomus ir likę savimi(?). Tokių pavyzdžių - ne vienas.O vis tik pastaruosius muzikantus jau galima paversti labai patraukliomis iškamšomis. Pamodeliuokime tokią situaciją: Björk stovi prie patefono, laižo pirštus ir sukinėja plokšteles, o Kjartanas, Jónsis ir Georgas (Sigur Rós) daro realybės šou. Neįtikėtinas pelnas ir pabaiga.
Islandija, į kurią vaizdiniais nusikeli klausydamas albumo, iškylantys Heimos epizodai gražią dieną padaro dar mielesne, o liūdesį supratingu draugu. Tik kiek nejauku, kai ta mistiška, taikiai beskambanti kalba man, gyvenančiam tarpduryje vakarietiškosios isterikos ir rusiškosios agresijos, skamba nesuprantamai, kiek neįtikimai nors ir labai šiltai.
Galima viltis, jog perpranti atskiro kūrinio nuotaiką, tačiau tas kalbinis barjeras trukdantis iki paskutinės dainos anglų kalba kelia savų nepatogumų.
Šis albumas pakitęs? Nemanau. Šie muzikantai originalūs. O originalumas - dalykas dinamiškas. Todėl nieko nuostabaus, jei pirmame kūrinyje jus pasitiks nelauktas intensyvesnio ir ritmingesnio žaismingumo mostas, ar albumas pasibaigs tyliais klavišų paspaudimais. Netgi palyginti su ankstesniais albumais šis kažkiek pasikeitęs tik muzikine išraiškos forma. Bet kitaip ir būti negali.
Štai jei albumas pakryptų pagal anksčiau sumodeliuotą situaciją, sakyčiau, kad grupė pakito, muzikaliai išsikastravo. Dabar galima jiems pavydėti, galima ploti. Sigur Rós vis dar už vairo ir vis dar tebesvaigina.
9/10