Išsvajotoji Amerika. Kas dabar išdrįstų taip apibūdinti šią „kinkongišką“ -
nestabilią šalį? Tikrai ne „Red Sparowes“. Nebent juoko forma.
Sportinėmis mašinomis besivažinėjantys kaliforniečiai ir A.Schwarzeneggerio
biusto garbintojai. Palyginkite su „Red Sparowes“ - ateiviais iš kito pasaulio,
kuris yra čia pat, tik kiek toliau nosies ribų. Jie pikti, apsiginklavę
lengvasvorėmis gitaromis, sunkiasvoriu bosu, tratančiais mušamaisiais ir
pasiruošę ištaškyti vietinės faunos pasipūtėliškumą.
Grupei lipdoma post roko/metalo/sludge ir daugybė kitų etikečių,
apibūdinančių stilių įvairovę. Būkime gudrus ir pavadinkime tai sunkia
muzika.
Ir tai visiškai nereiškia, kad džiazo, klasikos ar repo klausytojai
turi sulyg sunkios muzikos formule pasidėti akinius į šalį ir eiti sau.
Matthew Shippo, Wagnerio ar Daleko klausytojai sutiks, kad šie ir daug kitų
skirtingų stilių muzikantai nėra lengvai klausomi. Todėl pasilikime sau
naujų kelių perspektyvą ir jų atradimo malonumą, vienu iš kurių gali tapti„Red Sparowes“.
Aforizmai. Iš „Red Sparowes“ tai nieko naujo. Visa jų muzika, o tiksliau,
kūrinių pavadinimai yra sudaryti iš aforizmų. Turint galvoje, jog grupė
nenaudoja vokalo, taiklių aforizmų pasirinkimas yra pakankamai taktiškas ėjimas.
Kita vertus, tai kartu ir sunkesnis kelias, kadangi tekstas dažnai lengviau
atskleidžia mintį, negu jo nebuvimas. Dėl to „Red Sparowes“, norėdami
prabilti, turėtų groti nepriekaištingai. Ir tą daro.
Kūriniai atgyja, o interpretacijos „Red Sparowes“ aforizmams pinasi kaip
pasakoje. Grupės kūriniai rišasi į didesnius junginius, į masyvesnes
struktūras ir galiausiai - į tris mažus jaukius pasaulėlius. Taip atrodo
trejetas „Aphorisms“ kūrinių tetrunkančių apie 18 minučių. Tačiau energijos,
intensyvumo ir profesionalumo antplūdis visą tą laiką neleidžia būti
nuošaly.
Vis dėlto šios puikios ir stiprios muzikinės struktūros stokoja kažko, kas
jas padarytų dar geresnėmis. Jausmo. To stipraus vienybės, darnos jausmo,
kuris sklinda su nuostabiais debiutinio „At the soundless down“ akordais.
Nė kiek neabejoju, jog grupės nariai, kurie atėję iš skirtingų ir stiprių
kolektyvų („Neurosis“, „Isis“ ir kt.), grodami šiuos kūrinius skendėjo
individualiuose pasauliuose.
„Red Sparowes“ gali būti muzikantų, nerealizavusių visų galimybių savo
gimtosiose grupėse, sambūris. Tada, skambiai tariant, tai būtų separatizmas ar
neįtikėtinas kūrybingumas, kurio masiškumas dvelkia netikrumu.
Įdomu, kokius vėjus atneš trečio visaverčio grupės albumo pasirodymas, ir
tyliai tikėsiu savo numanymus apie grupės netikrumą esant neteisingais.
Kol kas: profesionalu ir pasakiška.
4/5