Kad prieš 22 metus susibūrę Lietuvos metalo klasikai „Katedra“ dar groja – jų didžiulio entuziazmo liudijimas.
Ribotą klausytojų ratą Lietuvoje turinti muzika muzikantams negarantuoja nei pripažinimo, nei pragyvenimo galimybės, tačiau šiai trijulei į tai akivaizdžiai nusispjaut.
Tokio požiūrio pilnas ir naujas albumas – ilgos gitaros soluotės, jokio bandymo sukti į komercišką skambesį, jokių baladžių, tekstai apie pagonis, angelus, budelius, kareivius ir prarastą rojų.
Pradėjusi karjerą nuo bandymų išgauti į britų grupės „Iron Maiden“ skambesį panašų garsą, „Katedra“ ir šiandien eina daugmaž ta pačia linkme. Kam lipti per save ir mėginti išrasti dviratį, svarbiausia, kad būtų smagu patiems.
Neseniai sklido kalbos apie trumpalaikį Povilo Meškėlos sugrįžimą į „Katedrą“. Pasiklausius „Ugnikalnio“ atrodo, kad gal to ir nereikia – baikerių renginiams ir metalo festivaliams ši grupė puikiai tinka ir tokia, kokia yra dabar.
Tiesa, prie metalo nepratusių klausytojų ausims albumas gali pasirodyti monotoniškas. Bet į juos „Katedra“ ir nesitaiko.
3/5