Štai ir maloni rudeninė dovana. Kaip gera dovana vaikai bėga girtis į kiemą
pas draugus, aš savosios įspūdžiais nekantraudamas pasidalinsiu su jumis.
Lyg sužavėtas vaikas vis prašau grotuvo jos dainos. Ji – Anna
Ternheim, nuostabaus balso muzikantė iš Švedijos.
Gerai žinoma savo gimtojoje šalyje ir nieko per daug nesakanti svetur, ji
tebestato tiltus į likusio pasaulio žmonių širdis. Jos turiningoje
diskografijoje – tai jau ketvirtas gražaus muzikinio albumo pavyzdys.
Jis toks ir dėl gražios neslegiančios muzikinės nuotaikos, ir dėl jausmo –
šilto, kerinčio, mylinčio. Mylinčio ne taip, kaip gergždžia per neprijungtą
mikrofoną popscenos varnos, o kaip laisvos ir kilnios paukštės.
Į Annos kerus mes įpuolame kaip Kirkės įpainioti odisėjai. Tik į nieką kita
nepavirstame, o tampame tyliais klausytojais. Nenoriu būti sentimentalus,
bet tai tikrai žavinga muzika. Ir tebūnie tas nuvalkiotas šabloniškas
pasakymas: tai, kas paprasta, genialu!
Nors kūriniai gausūs skirtingų instrumentų skambesių – styginių, mušamųjų,
tačiau jie neapsunkę, puikiai radę savo vietą muzikos tėkmėje, kurios
pirmame plane lyg šviesulys stovi žavingoji muzikantė. Dėl to padėką galima
skirti ir geram Annos Ternheim draugui Björnui Yttlingui, sėkmingai
prodiusavusiam „Leaving On A Mayday“, kuris taip pat prikišo nagus ir prie
eksperimentinio roko pionierių „Primal Scream“ naujausio darbo „Beauthiful
Future“.
A.Ternheim albumas nerodo pretenzijų į naujo skambesio ieškojimus,
pretenzijų į aukštumas, kurios nepasiekiamos. Jis daug paprastesnis,
tikresnis, nuoširdesnis. O juk šių dalykų mes dažnai pasigendame, ar ne?
Tiems, kurie išgirs šią muzikantę pirmą kartą, turėtų būti puikus atradimas, o
tiems, kurie su jos kūryba jau susipažinęs, mirktelėsiu sakydamas, kad ir
koks geras darbas bebūtų šis, jis ne geresnis už buvusius.
4/5