Tuomet, kai tik pasirodė debiutinis „Coldplay“ albumas „Parashutes“, jiems bandyta klijuoti „Radiohead“, „Doves“ ir kitų alternatyvių, panašaus skambesio grupių etiketes.
Pasirodžius „A Rush of Blood to the Head“ kritikai jau buvo prikandę liežuvius, o žmonės jų klausė apsikabinę.
Kitas albumas – minimalistinio dizaino „X & Y“ – nieko išskirtinio nepateikė, bet vis dar praeities dividendų sąskaita buvo pardavinėjamas milijonais.
Ir štai naujasis. Grupė sako, kad tai naujas ir revoliucingas žingsnis jų kūryboje. Imkime padidinimo stiklą.
Jokių abejonių, kad po turų P.Amerikoje ir naujojo albumo išleidimo grupės gerbėjų legioną papildė tūkstančiai naujų. Kaip grupės galva Chrisas Martinas pastebi, „grupė išsiplėtė maksimaliai kiek tik galėjo“.
Abejonių kelia kitkas: kur ta šiandien pačios grupės skelbiama kūrybinė revoliucija, arba bent revoliucijonytė, turint galvoje skambų Martino pareiškimą, kad trys pastarieji albumai yra tarsi trilogija, o šis nutrauks tęstinumą ir bus kažkas naujo? Sakyčiau, kad pernelyg skambiai pasakyta. Nors viename savo interviu Martinas lyg ir sušvelnina toną sakydamas: „Tai truputį piktas atsinaujinimas. Tiksliau, ne piktas, o aistringas“.
Mes visi sutiksime, kad kiekvienas atsinaujinimas dar nereiškia revoliucijos. O jei jie galvoje turi teminius kelių kūrinių nukrypimus („Viva la Vida““) ir apipavidalinimą, tai visa tai iš tokios grupės atrodo kažkaip pernelyg pigiai. Taigi kas naujo?
Naujovių yra. Visų pirma, viršelio dizainas – pasirinktas vaizdingas XIX a. Prancūzijos menininko Eugène Delacroix paveikslas „Laisvė, vedanti žmones“, nutapytas 1830 metais Prancūzijoje vykusios revoliucijos, nuvertusios Burbonų dinastijos viešpatiją (ir vėl apeliacija į revoliuciją), garbei. Taigi jis smarkiai skiriasi nuo paskutinio „X & Y“ viršelio minimalizmo.
Kai kurie kūriniai labai iškalbingi ir dvasingi: „Cementeries of London“ gramzdina į Viktorijos laikų epochą, keistas „42“ dalijasi pusiau ir keliauja po šizofrenišką Martino liūdesio ir entuziazmo pasaulį. „The Violet Hill“ arba „Viva la Vida“ – be to, kad yra geros dainos, nors televizijos, radijo ir spaudos nuvalkiotos jau iki grupės vizitinių kortelių lygmens – drąsiau apeliuoja į politiškai akcentuotą grupės stovėseną: „When the future's architectured by a carnival of idiots on show“ (žodžiai iš „The Violet Hill“).
Ką gi, darosi įdomu, kaip šie romantikai susidoros su užduotimi. Aktyviai jie reiškiasi jau nuo to laiko, kai atmetė didelių korporacijų pasiūlymus savo verslo užmačioms panaudoti „Yellow“ ir „Don‘t Panic“ bei tuomet, kai 2003 metais pasisakė prieš karą Irake.
Vis dėlto muziką nuo atskirų savo „politinių“ sprendimų jie laikė atokiau, o pastarasis albumas yra kur kas labiau orientuotas – drąsu.
Tačiau, kad ir kokie politikieriai bebūtų „Coldplay“, visų pirma, jie yra paprasti ir mieli romantikai. Šia prasme aptariamas albumas ne per daug nutolęs nuo ankstesniųjų. Tai nuostabiai sociali grupė. Nors ir groja tūkstantinėms masėms žmonių, ji stengiasi ne tik atlikti savo darbą – sugroti koncertą, pasiimti pinigus ir įsirašyti balą į aktyvizmo pažymių knygelę, – bet ir groti žmonėms išlaikydama tą artimą ir visiems suprantamą ryšį, vienijantį žmones.
Leiskite kukliai paklausti: argi ne romantiška? Muzikiniu požiūriu „Viva la Vida“ skamba agresyviau, pavadinkime taip – dar pasaulietiškiau. Kai kurie kūriniai turi rytietiškų prieskonių, kaip „Yes“, ar pietų temperamento akcentų, girdimų „Lost“.
Albumui talkino ir savo indėlį į skambesio korekcijas įnešė garbingas muzikos teoretikas B.Eno.
Albumas įvairus, turintis ne tik tradicinio britų roko skambesio. Netradicinių sprendimų yra, bet albumas pakankamai tvarkingas ir išbaigtas.
Minėtos naujovės dar nereiškia esminio pokyčio, tituluojamo revoliucija. Revoliucija reikalauja ir šiokio tokio proceso. Tarkime, „Coldplay“ jau išjudino Bastiliją, o kas toliau? Laukiame kito grupės žingsnio.
4/5