Prieš porą metų atrodė, kad JAV grupė „The Killers“ jau „tuoj tuoj“ išsiverš į aukščiausią lygą ir atsistos greta didžiausias arenas klykiančiais žiūrovais pripildančių grupių „U2“ ir „Coldplay“. Dabar atrodo truputį kitaip.
Ankstesnis „The Killers“ diskas „Sam's Town“ iš pradžių sukėlė gerbėjų ekstazę – skambūs priedainiai, primenantys Bruce'o Springsteeno kūrybą, rodė, kad ketvertukas ketina rimtai sukti į emocingo roko lankas. Pirmam įspūdžiui išblėsus pasirodė, kad grupė persistengė – pernelyg daug pompastikos, per mažai naujų minčių.
Trečiame albume „Day & Age“ grupė grįžta prie savo ištakų – subtilios elektronikos priemaišomis padailintos popmuzikos, kuri linksta tai į melodingų „Pet Shop Boys“ ar „Depeche Mode“ dainų, tai į Davido Bowie eksperimentų pusę. Vis dėlto svarbesnis tikslas šiuo metu – ne roko klubai, o diskotekos.
Padėti atsikovoti prarastas pozicijas „The Killers“ pasamdė prodiuserį Stuartą Price'ą – tą patį, kuris neseniai šviežumo įliejo grupės „Keane“ skambesiui.
Rezultatas – albumas, kuriame yra dainų ir šokiams, ir ramiai medituoti. Tačiau tai – tik pirmas „The Killers“ laiptelis atgal į viršūnę. Nes, išskyrus dainas „Human“ ir „Losing Touch“, albume nėra dainų, melodijomis prilygstančių pirmojo grupės albumo „Hot Fuss“ žavesiui.
3/5