Šiemet muzikinis „Type“ leiblas pamalonino dar kartą išleisdamas “Black book of capitalism” plokštelės pavidalu. Puiku, tačiau nieko naujo. Tai papildomas tiražas debiutinio Sylvain Chauveau albumo pasirodžiusio dar prieš septynerius metus.
Septyneri metai, kai laiką skaičiuojame minučių tikslumu skamba gigantiškai. Kyla klausimai: ko prireikė šiam albumui - seniui mūsų kasdienėje dinamikoje; ką naujo atrasti siūlo šis darbas įkrisdamas į kasdienių triukšmų audioratą? Atsiprašau, bet klausiu, ką tie žmonės dėl kurių buvo išleistas papildomas tiražas čia suranda(?).
Smalsu, kadangi beklausydamas girdžiu neviltingas instrumentų partijas, kurias galiu semti kibirais, gedulingą ir slogią atmosferą, kuri dešimtame kūrinyje perauga net į erotinį vaizdinį. Ir kaip jis taip gali! Ak.
41 minute trunkanti kapitalizmo „operacija“ yra sunkiai pergyvenama ir be titaniškų marksistinių poteksčių. Nors ir su trupučiu gaivaus skambesio sąsajų, besidriekiančių nuo M.Richterio išmintingos muzikinės poezijos ir Yanno Tierseno prancūziškos baladės atspindžių, skiriu albumui ilgesio, drąsos sinonimus. Vis dėlto, šis albumas yra neabejotinai Sylvaino Chauveau muzikinio tono pavyzdys. Aukso vidurys tarp niūrumo ir pragiedrulių. Tarp M.Richterio šalto akademiškumo ir Y.Tierseno svaigaus optimizmo.
„Black book of capitalism“ taip pat drąsus pareiškimas leidybiniu atžvilgiu. Vien dėl to, jog nūdieną tokį albumą leisti yra rizikinga ir savižudikiška, net ir atsižvelgus į muzikinės įrašų kompanijos specifiškumą ar, vadinkime, muzikinį skonį, kurio nedrįsta platinti radijo stotys.
„Black book of capitalism“ yra akmuo į daržą man žmogui-mutantui ir visai muzikai prostitutei, kurie esame iki kaklo įklimpę į neperspektyvų ir nekūrybingą dėdės Kapitalizmo jungą. Intelektuali (teb8nie taip) muzika siūlo nelengva iššūkį, kuris yra pagrindinė priežastis dėl kurios S.Chauveau yra mažai klausomas. Lygiai taip pat tai yra prošvaistė, pasikartosiu, žmogui-mutantui plačiau atsimerkti ir pradėti lįsti lauk iš miglos. Tai gali būti atradimu ir tai yra atsakymas į antrąjį klausimą.
Galiausiai, tokių albumų (per)leidimas suteikia daugiau vilties ir optimizmo, kad žmonėms neužtenka vien greito maisto, dar greitesnio malonumo ir, žinoma, savaitinių hitų. Abejingumas šįkart mūšį pralaimi.
5/5