Jau pats anonimiškumu dvelkiantis grupės pavadinimas ir itin paprastas viršelis liudija norą, kad šių londoniečių klausytojai visą dėmesį sutelktų į muziką. Nenuostabu, nes šis albumas – vienas įdomiausių, kurį šįmet pateikė britai.
Mėgstantys tikslius apibūdinimus pasiklausę šių dainų gali visiškai sutrikti. Paprasčiausia būtų sakyti, kad tai – kažkas panašaus į mąsliąją grupę „Radiohead“. Arba populiariuosius „Coldplay“, jei pastarąją grupę iš lovos išverstumėte trečią valandą nakties. Tačiau dainose dvikovas rengiantys pavargę vyro ir moters balsai, kiek depresyvi nuotaika, švelnūs, lyg iš tolo aidintys gitarų garsai sukuria muziką, kurią sunku su kuo nors palyginti.
Efektas – kone hipnotizuojantis, kai kurios dainos puikiausiai tiktų siaubo filmo scenoms, kitos – ekrane iliustruoti nelaimingos meilės istorijos pabaigą. Džiaugsmu „The XX“ netrykšta nė vienoje dainoje, radijo stotys čia tikrai neras muzikos, kurią norėtų transliuoti dienos metu. Bet ši muzika ir skirta tiems, kurie nebijo ieškoti neįprastų malonumų ausims, o žodžio „liūdnai“ nelaiko „blogai“ sinonimu.
4/5