„Man norisi tikėt, kad aš įveiksiu krizę“, – šio albumo dainoje „Aš pasitaisysiu“ traukia Algirdas Kaušpėdas. Kaip bus projektavimo įmonėje – bus matyti, tačiau muzikoje krizės „Ančiai“ kol kas negresia.
Geriausia būtų šio albumo klausytis ir vertinti tada, kai po poros savaičių savo akimis pamatysite naujausią „Anties“ kūdikį – muzikine utopija vadinama spektaklį „Zuikis Pleibojus“, kurio dainos skamba šioje plokštelėje. Tačiau net ir tik įsivaizduojant, kaip ši muzika bus „įrėminta“ vaizdu ir vaidyba, įspūdis – neprastas.
Tie, kurie dievina A.Kaušpėdo ironiją, jos gaus sočiai – apie darbe miegančią, bet visos tautos dievinamą Mešką Bezdalių, Klouną iš Kauno, kuriam „šūdas ant pagaliuko gaunas“, ar tariamą elitą, kuriame „visi priklauso Vyno klubui“.
Tačiau „Antis“ šįkart – ne vien muzikinis anekdotas. Aranžuotės – kur kas solidesnės nei prieš porą metų išleistame „Anties“ sugrįžimo į sceną albume „Ančių dainos“, dvi dainas atlieka ne A.Kaušpėdas, o choro „Kivi“ dainininkės, o baladė „Mylėk... pagaliau mylėk“ primena, kad iš visko žavingai besišaipantiems „antinams“ nesvetima ir lyrika.
Muzikos spektras irgi platesnis nei įprasta – nuo seniokiško pankroko („Laiko nėra“) iki džiazo atspindžių ar net užstalės cirko su armonika („Priesaika“). Spalvingas, šį keistą laikotarpį metaforomis puikiai atspindintis albumas, kurio dainos išlaiko dėmesį net ir nežinant „Zuikio Pleibojaus“ siužeto.
4/5