Buvęs britų grupės „Blur“ lyderis Damonas Albarnas prieš trejus metus sakė, kad jo projektas „Gorillaz“, kurio klipuose muzikantus atstoja piešti personažai, priėjo liepto galą. Tačiau persigalvojo – ir valio, nes „Plastic Beach“ yra geriausia, kas iki šiol sukurta šiems animaciniams pašlemėkams.
Albumą reklamuoja klipas „Stylo“, kuriame nusifilmuoti nesibrangino ir Holivudo žvaigždė Bruce'as Willisas, o dainas įrašyti padėjo keliolika ryškių muzikos žvaigždžių. Ko nors mažiau ambicingo iš nenuoramos D.Albarno ir nebuvo galima tikėtis. Labiausiai džiugina, kad beveik visi jo užmojai neapvylė. Iš pensijos trumpam sugrįžęs garsusis soulo dainininkas Bobby Womackas dviejose dainose gerklę plėšo taip, lyg nuo to priklausytų jo gyvenimas, reperiai Snoopas Doggas ir Mosas Defas žodžius beria kur kas išradingiau nei savo pačių albumuose.
„Plastic Beach“ muzikinis audinys – margas kaip gyvatės oda. Dainoje „White Flag“ liejasi Libano orkestro įrašyti rytietiški motyvai. „Empire Ants“ prasideda kaip švelni lopšinė, bet virsta diskotekų hitu.
Pagrindiniame kūrinyje šmėžuoja psichodelinio roko šešėliai. Žodžiu, trūksta tik džiazo. Į vieną albumą sukišti Niujorko roko legendą Lou Reedą, britų alternatyviosios scenos paniurėlį Marką E.Smithą iš „The Fall“ ir Vilniuje ne sykį grojusią švedų grupę „Little Dragon“ bei vėl susivienijusius britų pankroko stabų „The Clash“ narius Micką Jonesą ir Paulą Simononą – tas pat, kas sugebėti į bendrą projektą suburti Andrių Mamontovą, Tomą Sinickį, Radžį, Eugenijų Ostapenką, „Pikaso“ ir Virgilijų Noreiką.
Tačiau skamba puikiai, net jei antrojoje disko dalyje ir pasitaiko pora nuobodesnių dainų. D.Albarnas ir toliau rodo, kad yra ne šiaip muzikantas, o mąstytojas, atveriantis naujus popmuzikos horizontus.
5/5