Viena labiausiai gerbiamų dešimtmečio roko grupių „The White Stripes“ prieš penkerius metus pasielgė nestandartiškai – už gerokai mažesnį nei įprasta honorarą surengė koncertą Kaliningrade, kur jos pasiklausyti teatėjo keli šimtai žmonių.
Savaite anksčiau Didžiojoje Britanijoje, Glastonberio festivalyje, „The White Stripes“ grojo 130 tūkst. gerbėjų. Kodėl reikėjo trenktis į Rusijos užkampį? Buvo įdomu. Kažką panašaus – koncertų turnė Vilkaviškio dydžio miestuose – „The White Stripes“ surengė Kanadoje. Per gastroles susuktas dokumentinis filmas po premjeros liaupsinamas kritikų, o dabar – ir šiuose koncertuose įrašytų dainų albumas.
Kad šio dueto nariai, dainininkas bei gitaristas Jackas White'as ir būgnininkė Meg White, sugeba dviese sukelti daugiau triukšmo nei keturios lietuvių roko grupės kartu sudėjus – nieko nauja. „Vežanti“, gaivališka energija, kurią galima justi net nematant nufilmuoto vaizdo – didžiausias šio disko privalumas. Kai išgirsti, kaip lyg krečiamas elektros dainuoja J.White'as, o publika kartu traukia „Seven Nation Army“, „Blue Orchid“, „I Just Don't Know What To Do With Myself“, – gali suprasti, už ką dėl šių veikėjų taip alpstama.
Tiesa, kai įsisiautėjęs J.White'as koncerto viduryje nebesivargina ir pataikyti į natas, ir taisyklingai prispausti gitaros stygas, tai kiek erzina. Bet čia juk ne F.Chopino sonatų koncertas filharmonijoje, o beprotiškos energijos kamuolys, besiveržiantis iš garso stiprintuvų.
Savo tikslą „The White Stripes“ pasiekė – dabar dar labiau norisi, kad jau keletą metų negastroliuojanti grupė grįžtų į kelią.
4/5