Pirmiausia todėl, kad šių devynių kūrinių skambesys – subtilus ir pilnas vis naujus atradimus žadančių detalių. Kai užliūliuoja Jazzu balsas, staiga pasigirsta aštrios boso linijos. Gyvai grojamas ritmas vartosi ir keičiasi, melodijos keliauja keistais posūkiais, o dainų tekstai neša į fantazijos užkaborius (pabandykite išlikti ramūs, kai Jazzu uždainuoja apie savo potraukį prie „purvinų fetišų”).
Kita vertus, išliko ir visi šio elektroninės muzikos dueto standartiniai ėjimai – lyg iš tolumos atsklindantis Leono kompiuteriu kuriamas dundėjimas, be išimčių melancholiška, kartais net flegmatiška Jazzu dainavimo maniera. Pamėgusiems Leono ir Jazzu kūrybą tai, žinoma, nėra kliūtis.
Sumaniai įpynę „gyvų” instrumentų, skambesiu jie artėja prie Šiaurės Europos grupių „Koop” ar „Beady Belle”. Tiesa, yra ir staigmenų – įsivaizduokite, kad dainą „Phantoms Of The Lake” dainuoja „Depeche Mode”, ir nustebsite, koks panašus šio kūrinio ir legendinių britų kūrybos skambesys.
„Dirty Fetish” savo ruožtu verčia prisiminti puikią britų grupę „Portishead”. Bet tai normalu – išvengti įtakų šiais laikais beveik neįmanoma. O Leonas ir Jazzu dar sykį parodė, kad niekuo nenusileidžia bendraminčiams iš Vakarų – taip ir norisi sirgti už tai, kad ši muzika pasklistų kuo plačiau už Lietuvos ribų.
Įvertinimas – 9 iš 10.