Pasiklausius ką tik išleisto jos debiutinio albumo, nesunku tuo patikėti. Įsivaizduokite gitarą, skambančią lyg Quentino Tarantino filmo žudynių scenoje, grėsmingą balsą, smarkiai primenantį kitą britų dainininkę PJ Harvey, ir keistą muzikinį paveikslą, kuriame yra vietos ir flamenko ritmui, ir griežtam rokui.
Kažkas tamsaus ir trikdančio. Kol nespėjote suvokti, kad tai panašu į australo Nicko Cave’o kūrybą, sužinokite, kad jis pats pernai Anną kvietė koncertuoti kartu. Viena vertus, A.Calvi iškilimas – mada, kuri, kaip žinoma, eina ratu. Prieš porą metų dainuojančios moterys bandė būti panašios į 7-ojo dešimtmečio soulo deives.
Dabar prisiminta 1975-aisiais eterio bangas drebinusi dainininkė Patti Smith ir britų pankų motina Siouxsie Sioux. Linksmumo čia nesitikėkite – niūri nuotaika vyrauja visame albume, ypač dainose „The Devil” ar „Morning Light”, kurių klausantis naktį bus neramu išjungti šviesą. Sunku įsivaizduoti, kad radijas tokią muziką transliuotų ryto pokalbių laidose, tačiau nebijantiems liūdesio ir ieškantiems muzikos, kuri užkabintų ilgam, išgirsti šį albumą būtina.
Įvertinimas – 9 iš 10.