Kai pasaulis raito užpakalius pagal Lady Gagos ir Rihannos dainas apie seksą ir mobiliuosius telefonus, ši du dešimtmečius mąstančią publiką kerinti moteriškė išleidžia depresyvų albumą, pilną užuominų į Anglijos istoriją.
Nišą atradusi PJ Harvey keičia smulkius elementus, o ne savo muzikos esmę. Jos balsas vis dar skamba kaip piktosios tetulės, kuri Kalėdų proga vietoj išsvajoto kompiuterinio žaidimo padovanojo megztinį.
Antra vertus, jos aranžuotės nuo ankstesnio albumo „Dry Chalka” asketiškumo pakito į turtingą, įdomų, prieštaringą garsų piešinį, kuriame yra vietos ir bliuzo gitarai, ir bulgarų moterų chorui.
Kad susigaudytum tekstuose, greičiausiai reikia būti mokykloje gerus pažymius rinkdavusiu britu – dainų istorijoms apie karus ir išskirtines vietoves iššifruoti prireiks enciklopedijos. Tačiau vargu ar pavyks išlikti ramiam skambant didingoms dainoms „The Glorious Land”, „The Colour Of The Earth” ar širdį veriančiai „On Battleship Hill”. Kaip istorijos vadovėlis britų paaugliams, mėgstantiems alternatyviąją muziką, „Let England Shake” tiks puikiai. Taip pat ir kitiems, neabejingiems tamsios nuotaikos muzikai.
Įvertinimas – 9 iš 10.