„The King Of Limbs”
Netikėtai naujo albumo išleidimą paskelbę „Radiohead” šia žinia daugybei gerbėjų sukėlė tokią reakciją, kokią lietuviams sukeltų pranešimas, kad nuo kovo 1-osios mūsų šalyje įvedamas euras. Šimtams tūkstančių klausytojų „Radiohead” (kurie Lietuvoje tikriausiai nesurinktų pilnos „Siemens” arenos) yra kone sudievinti personažai, iš kurių kiekvieną sykį laukiama ko nors naujo, neįprasto, pritrenkiančio. Ne šiaip muzikantai, o mąstytojai, kurių pastangas privalu gerbti, jei nori atrodyti protingas (net jei nemažai dainų neįmanoma paniūniuoti).
„The King Of Limbs” džiugios isterijos gali ir nesukelti. Elektroniniai caksėjimai, barškėjimai, traškėjimai, kompiuteriu sukapotas Thomo Yorke’o balsas, nerimo atmosfera ir išmoningos, „kreivos” melodijos – jau keliuose „Radiohead” albumuose pasikartojanti formulė. Kartais ji veikia puikiai (kraują stingdanti „Bloom”), kartais sukelia visiškas nesąmones (garso eksperimentas „Feral”).
„Radiohead” bėda – grupės jau taip aukštai pakelta muzikos nuotykių kartelė, kad net ir išradingi dalykai nebedaro įspūdžio. Grupės gerbėjai ir toliau liks susiskaldę į dvi stovyklas – tuos, kuriems jau patinka prieš dešimtmetį įvykęs „kuo keisčiau, tuo geriau” posūkis, ir tuos, kurie ilgisi depresyvių, bet melodingų, labiau tradicines roko dainas primenančių ankstyvųjų „Radiohead” darbų. Pastariesiems į šį gana trumpą (mažiau nei 40 minučių) diską įmesta pora saldainių – fortepijonu ir paukščių čiulbėjimu įrėminta daina „Codex” ir albumą baigianti „Separator”.
Žodžiu, kaip jau įprasta – ilgai galiojantys melancholijos konservai, kurie išliks skanūs ir po keleto metų. Bet ryškaus žingsnio į priekį naujovių ieškantys „Radiohead” nežengė.
Įvertinimas – 8 iš 10.