„Beady Eye”
Viena įtakingiausių pastarųjų dviejų dešimtmečių britų roko grupių „Oasis” 2009-aisiais triukšmingai iširo – ilgai pykęsi jos lyderiai broliai Gallagheriai nebegalėjo vienas kito pakęsti. Įspūdingesnė karjera buvo pranašaujama vyresnėliui Noeliui – jis rašė daugumą geriausių „Oasis” dainų.
Vokalistas Liamas atrodė tiesiog keiktis, spjaudytis ir talentingai visus siųsti velniop mokantis pašlemėkas, apdovanotas charizma, bet ne idėjomis.
Todėl šis Liamo įkurtos grupės „Beady Eye” debiutas – kiek netikėtas smūgis skeptikams. Kol Noelis tinginiauja, L.Gallagheris kartu su dviem buvusiais „Oasis” nariais įrodinėja, kad sėkmės aplankytu nevykėliu buvo laikomas visai be reikalo.
Tie, kurie negali pakęsti L.Gallagherio manieros, žinoma, pastebės, kad dainininkas ir toliau stengiasi būti panašus į Johną Lennoną – bet to jau niekas nepakeis. Dainų struktūra, net melodijų nuotrupos – irgi nepaneigsi, aiškiai įkvėptos „The Who”, „The Rolling Stones”, „The Kinks” ir kitų senukų.
Bet pritrenkia energija ir polėkis – paskutiniuose „Oasis” įrašuose Liamo balsas kartais skambėjo, lyg jis dainuotų sėdėdamas ant unitazo ir dar žiūrėdamas futbolo rungtynes, o dabar vyrukas – susikaupęs, kupinas džiugesio ir pasiryžęs daug ką įrodyti.
„Four Letter Word” per ausis trenkia gitaromis, „The Beat Goes On” skamba lyg per klaidą publikos ausų nepasiekęs 1966-ųjų „bitlų” kūrinys, ramaus tempo „Wigwam” ir giedros nuotaikos „For Anyone” padvelkia senųjų roko laikų psichodelika. Vienintelė rimta duobė – turbūt per tris minutes sukurta „Bring The Light” su reto kvailumo priedainiu. Nepasakysi, kad albumas labai išradingas – stiprios bosinės gitaros partijos, daug kur skambanti akustinė gitara, kartu studijoje aido efektu nuspalvintas balsas.
Bet pati melodijų kokybė Liamo broliui sukels nerimą – kad atsakytum į tokias paprastas, bet labai įsimenamas dainas, teks gerokai pasistengti.
Įvertinimas – 8 iš 10.