Jamie Woonas
28-erių J.Woonas – skandalistės Amy Winehouse bičiulis, prieš keletą metų į dienos šviesą išlindęs su daina, įrašyta kartu su dabstepo žvaigžde Burial.
„Mirrorwriting” – debiutinis dainininko albumas, jau spėjęs jam pelnyti kalną komplimentų. Pirma, į ką atkreipi dėmesį, – balsas. Jausmingas, ir net labai. Kartais gal kiek per daug manieringas. Laiku ir vietoje naudojamas falcetas – ne tiek, kad pakviptų užsižaidimu, bet pakankamai, kad perteiktų emociją.
Kita vertus, tokių soulo maniera dainuojančių vyrų ir moterų Anglijoje – daugiau nei reikia. J.Woono koziris – pačios dainos ir aranžuotės. Subtilus ir skoningas elektroninių garsų fonas – lyg iš gretimo kambario skambantis ritmas, negirdėti tembrai, kompiuteriu apdirbtas pritariamasis vokalas, caksėjimai ir traškėjimai. Melancholiško naktinio pasivažinėjimo taksi lyjant lietui atmosfera. Ir ji puikiai tinka šioms dainoms ir tekstams.
Mat J.Woonas – akivaizdžiai iš tų, kurių smagu klausytis, bet kuriems sunkoka susirasti merginą. Žinote tą kategoriją – žmonės, kurie net laimėjus mėgstamai futbolo komandai verčiau pasakoja, kaip jiems neramu, kiek daug pasaulyje neteisybės ir apskritai džiaugtis nėra ko. Truputį bauginanti daina „Streets”, medituoti kviečiantis kūrinys „Night Air”, akustinę gitarą ir sintezatorių sukryžminanti baladė „Gravity” – išskyrus kiek greitesnio tempo dainą „Lady Luck”, viskas čia mąslu ir kiek flegmatiška. Tai visiškai nereiškia, kad neįdomu – atvirkščiai, skambesys keistai prikausto dėmesį.
Tai vienas iš tų albumų, kurie nepaleidžia iš glėbio. Tik štai pasilinksminti nepavyks – nebent esate iš tų, kurie moka šokti pagal Andriaus Mamontovo albumą „Šiaurės naktis. Pusė penkių”. Gera muzika dūzgėms (jei kalbininkai nejuokauja, siūlydami vadinti vakarėlio pratęsimą) – kai norisi po siautulio valandų nusiraminti prieš miegą.
Įvertinimas – 9 iš 10.