Atsikratęs psichodelinio brązginimo gitara, jis suka į melodingą, išradingą popsą, smarkiai primenantį XX amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžios skambesį. Tai, kad tarp albumo įkvėpėjų jis mini to laiko MTV eterio žvaigždes Chrisą Isaaką ir Billy Idolą, jau daug sako.
Tačiau D.Hyneso eksperimentai – kur kas labiau intriguojanti stilių košė nei dviejų minėtų veikėjų dainuškos. Ryškios, net fanku dvelkiančios bosinės linijos, vidutinio tempo ritmas, švelnūs sintezatorių, kraipyti gitaros garsai, rytietiški motyvai dainoje „Can We Go Inside Now” ir balsas, kartais primenantis tylų kniaukimą, kartais dūsavimą, – tai tikrai ne tas popsas, kurį (bent jau Lietuvoje) esate pripratę girdėti iš radijo imtuvo.
Tiesa, vaikinas šiame albume, regis, apskritai prarado sugebėjimą nusiteikti linksmai, bet tokiam skambesiui tai visai netrukdo. Greičiau atvirkščiai – dainų nuotaika yra per vidurį tarp visiškos depresijos ir vilties. Dainos „Champagne Coast” ar „Complete Failure” puikiai tiks ir nusiraminti po vakarėlio, ir pažliumbti į pagalvę (jei prireiks). D.Hynesas – neabejotinas talentas, jau ne pirmąsyk stebinantis kūrybingumu, kuris, paradoksas, jam ir trukdo išsiveržti į aukščiausią lygą.
Šios dainos pernelyg keistos, kad taptų paprastu ir neįpareigojančiu laisvalaikio fonu. Bet kartą pamėgus šio atlikėjo muzikos atsisakyti bus labai sunku.
„Lietuvos ryto“ įvertinimas – 8 iš 10.