Prieš 16 metų susibūrusi grupė - lyg nuolat besirutuliojantis laisvas menininkų sambūris, kurio gretose spėjo pasisvečiuoti keliolika atlikėjų. Kai kurie jų, kaip dainininkė Emiliana Torrini, vėliau tapo tarptautinio masto žvaigždėmis.
Elektroninę muziką su akordeono garsais, kraipytais balsais ir kitais prieskoniais drąsiai maišantys islandai iš pradžių net nebuvo linkę žengti į koncertų sales - veiklą pradėjo kaip eksperimentinė kino menininkų komanda.
Šiandien jos biografijoje - keliolika itin populiarių kūrinių, sukurtos Bjork ir „Depeche Mode“ dainų šokių versijos, daugybė įspūdingų koncertų. Kartu su Bjork ir „Sigur Ros“ ši grupė patenka į populiariausių pasaulyje Islandijos atlikėjų trijulę.
Katedros aikštėje „Gus Gus“ gros penktadienio vakarą - po vilniečių grupės „Empti“ pasirodymo. Šeštadienį melomanus vilios dar du kolektyvai - lietuviai „BrassBastardz“ ir gerai žinoma vokiečių grupė „Club Des Belugas“.
Prieš pat kelionę į Lietuvą kalbėjomės su vienu „Gus Gus“ lyderių Biggi Veira.
- Lietuvoje jau esate lankęsi. Kokie įspūdžiai?
- Mus jūsų šalyje visada labai gerai priimdavo, tad atvykstame su jauduliu, jau esame pasiilgę Lietuvos.
- Ko gali tikėtis į koncertą atėję žiūrovai?
- Labai įvairios programos. Šią vasarą dažniausiai grojome dainas iš naujausio albumo „Arabian Horse“. Tai sudarys pusę programos, bet būtinai įtrauksime ir žinomų senų kūrinių. Pats koncerto dydis įpareigoja.
Kita vertus, mūsų koncertai visada skiriasi. Labai daug improvizuojame. Neseniai vieną dainą koncerte ištęsėme iki 22 minučių. Vilniuje gal taip nejuokausime.
- Vadinasi, jau žinote, kad grosite nemažai miniai žmonių „Sostinės dienose“?
- Taip, ir jaučiamės labai pagerbti, kad buvome pasirinkti tokiam renginiui. Puiki galimybė kuo daugiau žmonių supažindinti su mūsų muzika. Turime koncertų didelei auditorijai patirties, nors dažniau vis dėlto grojame klubuose. Tad pasirodymas Vilniuje mums bus iššūkis.
- Islandija pirmoji pripažino nepriklausomą Lietuvą. Ar daug apie mūsų šalį žinote šiais laikais?
- Taip. Jei paklaustumėte žmonių gatvėje, visi ką nors pasakytų. Islandai myli Lietuvą, sakau tai rimtai. Kažkoks labai keistas, įdomus ryšys. Mūsų šalys - toli, bet islandai įsivaizduoja, kad esame panašūs į jus. Nedidelė šalis ir taip toliau.
- Tuo labiau kad tuo metu Lietuva su Turkija varžysis krepšinio aikštelėje?
- Ką jūs sakote? Girdėjau apie beprotišką lietuvių meilę krepšiniui. Ojojoi. Bet gal galima pastatyti ekranus ir juose rodyti varžybas? Būtų labai smagu - mes grojame, o niekas į mus nežiūri, visi klausosi muzikos ir žiūri į ekranus. Tokį vaizdą būtų verta nufilmuoti. Technomuzikos ir krepšinio sintezė. Man patinka (kvatojasi).
- Kodėl žiūrovai turėtų rinktis jūsų pasirodymą, o ne krepšinį?
- Gal todėl, kad krepšinio varžybas galima įsirašyti ir pažiūrėti vėliau, o gyvo koncerto - ne?
- Jūsų muzikoje, koncertuose netrūksta keistenybių. Ar tai atspindi jūsų kasdienybę?
- Ne, esame labai paprasti ir normalūs. Gyvename kaip visi, turime šeimas, vaikų. Tik scenoje galime iškrėsti bet ką, ten jau išjungiame visus stabdžius, muzikos skambesį kraipome be jokios baimės. Elgiamės kitaip nei dauguma kitų grupių, gal tuo ir esame įdomūs.
- Koks buvo keisčiausias jūsų koncertas?
- Jis vyko neseniai. Labai įsijautėme improvizuodami. Grojome 12 dainų, bet koncertas užsitęsė 3 valandas ir 15 minučių. Kiekviena daina truko apie 20 minučių. Kiek per ilgai (juokiasi).
- Vienas grupės narys prisistato Presidento Bongo slapyvardžiu. Tai - užuomina į ilgametį Gabono prezidentą Omarą Bongo, šalį valdžiusį 42 metus. Kaip islandui atėjo į galvą tokia keistenybė?
- Jis dar prieš grupės susibūrimą trynėsi po Afriką, turi ten kažkokių giminaičių. Aš neįsivaizduoju, ar mes turime gerbėjų Gabone. Būtų labai įdomu ten pagroti - „štai, čia aš nušvilpiau jūsų mirusio diktatoriaus vardą“.
- Jūs, Bjork ir „Sigur Ros“ - populiariausi islandų atlikėjai pasaulyje. Visi grojate įdomią, netradicinę muziką. Iš kur tas islandų kūrybingumas?
- Dažnai girdžiu šį klausimą. Neįsivaizduoju, ką atsakyti. Kažkas nutiko prieš keturis dešimtmečius - staiga pasikeitė jaunimo mąstymas. Visi susižavėjo muzika, pradėjo kurti grupe. Labai įtakingas buvo pankų judėjimas. Išsivystė suvokimas, kad kūryba vertinga tik tada, jei ji originali, neprimena nieko kito. Jei kopijuosi užsienio grupę, Islandijoje niekam nebūsi įdomus. Taip mąsto jau ne pirma islandų karta.
- Jūsų šaliai teko išgyventi ekonomikos griūtį. Kaip tai paveikė jūsų gyvenimą?
- Net nepatogu sakyti, bet mes problemų neturėjome. Net atvirkščiai. Turime daug kvietimų koncertuoti Europoje. Mūsų honoraras eurais nesumažėjo, o gyvenimas Islandijoje atpigo, tad galėjome pasijusti turtingesni nei anksčiau. Bet už koncertus Islandijoje dabar imame mažiau pinigų.
Tai - skausminga, bet manau, kad Islandijai griūtis išeis į naudą. Pernelyg kvailai buvo elgiamasi. Islandijos žmonės išsikapstę bus protingesni.
- Jūsų istorijoje irgi buvo duobių. Grupės sudėtis nuolat keitėsi. Ar buvo akimirkų, kai atrodė, kad „Gus Gus“ priėjo liepto galą?
- Ne, bet buvo akimirkų, kai teko viską apversti aukštyn kojomis, pradėti iš naujo. Taip buvo 2000-aisiais, kai beveik visa grupė išsilakstė, 2007-aisiais, kai iš „Gus Gus“ pasitraukė vokalistė Earth. Tada susėsdavome ir pradėdavome kurti visai kitokią muziką, atrasdavome naują kelią.
Tai buvo rizikinga. Kai 2000-aisiais grupė visiškai subyrėjo, turbūt praradome pusę gerbėjų. Bet tuo pačiu metu tai - ir naudinga. Pokyčiai įkvepia minčių. Pavyzdžiui, manau, kad „Arabian Horse“ - geriausias mūsų albumas. O juk jį kūrėme 15-aisiais „Gus Gus“ veiklos metais, daug grupių tiek išvis neišsilaiko. Manau, mes vis dar vystomės, ir, tikiuosi, einame teisinga linkme.
- Ar „Gus Gus“ turi ritualų, kurių griežtai laikomasi?
- Taip. Prieš koncertą darome kai ką, kas visiems mums padeda maksimaliai sukaupti visą psichologinę energiją pasirodymui. Sakykime, kad tai - labai trumpa ir labai triukšminga meditacija.