Gal net kiek simboliška, kad albumą pradeda reveransas naujokui - dainos „Monarchy Of Roses“ įžangoje jis chaotiškai braižo stygas (nors vėliau dažniausiai bando pamėgdžioti J.Frusciante grojimo manierą). Toliau reikalai juda įprasta grupei linkme - „Factory Of Faith“ šuoliuoja disko ir fanko ritmu, „Brendan's Death Song“ ir „Meet Me At The Corner“ lietuvių kilmės vokalistas Anthony Kiedis neria į švelnią melancholiją, „Ethiopia“ (ypač priedainis) skamba panašiai į „Dani California“ ir dar kokias penkias „Red Hot Chili Peppers“ dainas. Seno šuns naujų triukų neišmokysi, bet grupės gerbėjai tikrai nenusivils.
Tiesa, „Did I Let You Know“ pasigirsta pietietiški ritmai ir trimitas, o „Happiness Loves Company“ - maršo ritmas, bet tai nėra tokie jau neįprasti grupei dalykai. Dainų tekstuose, beje, daug „vidutinio amžiaus krizei“ būdingų apmąstymų ir filosofijos, neįkyrių pagraudenimų apie vienatvę ir klaidas. Vyrukai arba pavargo nuo rokenrolo, arba susiprato, kad pamažu sensta.
Dominuojantis įspūdis - jog „Red Hot Chili Peppers“ nustojo išsidirbinėti ir kiek sutramdė ambicijas. Jokių fejerverkų, nesąmonių, noro išsišokti. Vien gerai parašytos melodijos ir susitelkimas į tai, kas šiai sekasi geriausiai - fanko ir roko hibridas, vėl surinksiantis pilnus stadionus žiūrovų. Vietoj kadaise tik kojinėmis tarpkojį prisidengusių plevėsų dabar scenoje - subrendę muzikantai. Ir jiems tai tikrai labai tinka.
Įvertinimas - 8 iš 10.