Šįmet brėžę simbolinį brūkšnį išleistu geriausių kūrinių rinkiniu, „Ladytron“ lyg ir turėtų išrasti kažką nauja. Bet neišranda. „Gravity The Seducer“ - kaip du vandens lašai panašus į keturis ankstesnius grupės darbus. Gal tik pati atmosfera - kiek labiau bauginanti.
Jei anksčiau grupės įrašuose dar buvo galima rasti kažką panašaus į linksmumą (pavyzdžiui, daina „Ghosts“), tai naujas albumas greičiau skirtas klausytis ne šokant, o įsitaisius ant sofos. Geriausia albumo daina - pirmoji „White Elephant“. Didingos, iškilmingos nuotaikos, bet ir su ryškiu liūdesio šešėliu, kaip ir visas diskas. Kažkaip nepavyksta šiai kompanijai džiaugtis, ir tiek.
Likusi albumo dalis - tarsi visiškas susitelkimas į save, moteriškų balsų skambesys kelia nepaaiškinamą nerimą, kurio neišsklaido lyg ir „diskotekinė“ daina „Ace Of Hz“. Pasiklausius valandą, gali būti baisoka miegoti, neišjungus šviesos. Kita vertus, Helen ir Mira ir anksčiau buvo įsijautusios į ledo karalienių vaidmenį, tad - nieko nauja.
Čia yra ir neįprasto grožio dalykų - apgaubiantys dainų „Ambulances“ ar „90 Degrees“ garsų peizažai. Bet didžiąją dalį laiko vyriškoji „Ladytron“ pusė užsiima tuo, ką visada mėgo. Tai yra, neįkyriai kopijuoja senuosius „Depeche Mode“, o iš rūsio ištraukę seną elektroninį instrumentą, bando jį išprievartauti visais įmanomais būdais. Jei niekada anksčiau nesate girdėję „Ladytron“, pasiklausyti bus tikrai įdomu. Kitu atveju šis albumas atrodys paprastas, kaip Jono Valančiūno šukuosena.
Įvertinimas - 7 iš 10.