Lietuvoje tokią muziką grojantis jaunimas lieka kažkur paraštėse, bet Anglijoje Laura - tikra žvaigždė. Žavu. „Naujojo folko“ vėliavą nešanti mergina dainoje „Salinas“ semia iš švelnios, akustine gitara atliekamos muzikos šulinio, „Night After Night“ pataikytų į geriausių visų laikų dainų, skirtų groti prie laužo, šimtuką, kai kuriuose albumo epizoduose L.Marling apskritai lenda į kantri muzikos teritoriją.
Yra ir energingesnių ritmų - „All My Rage“ Laurą pateikia kaip beveik rokerę, „I Was Just A Card“ irgi gerai skambėtų ne šalia palapinės, o aludėje per blerbiančias garso kolonėles. Kažkur fone skamba ir džiazo intonacijos, yra net ir bandžos soluotė - žodžiu, Laura akivaizdžiai gimė keliais dešimtmečiais per vėlai.
Bet „Don't Ask Me Why“ ir „Sophia“ jos balsas skamba taip, tarsi visi tie muzikos reikalai mergaitę būtų gerokai „užknisę“ - pernelyg atsainiai, kad būtų galima pamėgti šiaip jau neblogas melodijas.
Balsas - nei itin stiprus, nei kažkuo ypatingas, bet muzika ir tekstai vis tiek „kabina“. Dar ir todėl, kad Laura rašo tokius žodžius, lyg būtų dvidešimčia metų vyresnė ir jau išgyvenusi dvejas skyrybas. Brandi ir prasmę turinti muzika, net jei kartais ir kiek nuobodoka.
Įvertinimas - 7 iš 10.