Kūrinio atsiradimo istorija – jau ne sykį pasakota. Sutuoktiniui Vidui Bareikiui įstojus studijuoti Rusijos sostinėje, kartu su juo išvyko ir Jurga su sūnumi Adu. Kasdienės kelionės metro vagonuose virto kūrybos idėjomis, kurioms perteikti paprasto koncerto formatas pasirodė netinkamas.
Todėl publika rinkosi ne į muzikos klubą ar areną, o į teatro erdvę, o patys dainų atlikėjai didžiąją vakaro dalį praleido šešėlyje.
Jų vietą scenos centre užėmė keturi teatro „Lėlė“ ir ansamblio „Degam“ aktoriai, vasarą darbavęsi su spektaklio režisiere armėne Zara Antonian.
Juodomis skraistėmis su scenos fonu susilieję vaikinai ir merginos maukšlinosi linksmai, o kartais makabriškai atrodančias kaukes, atspindinčias kiekvieno personažo istoriją. Ši ekranuose prieš kiekvieną dainą dar buvo pristatoma titrais.
J.Šeduikytės metro stotyje, paaiškėjo, gyvena ir paranojos kamuojamas karo veteranas, ir jauna menininkė, neapsisprendžianti, kuo užsiimti – rašyti apsakymą ar tapyti. Taip pat lauko tualeto prižiūrėtoja, žiemą svajojanti apie namie laukiantį karštos arbatos puodelį ir sausainių pakelį, purviną sniegą paslapčia nuo mamos valgyti norinti mergaitė, vaikų nekenčianti žaislų pardavėja ir dar daug kitų. Trokštantys šilumos ir polėkio, bet dažnai atsimušantys į nuobodžios kasdienybės sienas.
„Visi šie personažai – realūs. Vienai jų, tualeto prižiūrėtojai, aš tikrai papasakosiu apie tai, kad ji įkvėpė dainą“, - sakė Jurga, šį rudenį su vyru vėl išvyksianti į Maskvą.
Įspūdingos kaukės ir tarsi žmogaus galimybių ribas ignoruojantys aktorių judesiai hipnotizavo. Nusileidus uždangai, daug kas nepatikėjo, kad jau prabėgo spektaklio valanda.
Tačiau muzika neliko antrame plane – o ji dažnai stebino. Savo ankstesnę grupę į klavišiniais bei gitara grojantį V.Bareikį, būgnininką Joshą McClungą, džiazo kontrabosininką Vytį Nivinską ir smuikininką Tadą Dešuką iškeitusi dainininkė surado įdomų skambesį.
Dainuodama lietuviškai, angliškai ir rusiškai ji kartais priminė šiuo metu itin populiarią britų atlikėją Anna Calvi. Muzikos skambesyje susipynė ir melancholija, ir sunkiai paaiškinama grėsmė, privertusi prisiminti JAV dainininko Tomo Waitso kūrinius ar režisieriaus Davido Lyncho filmų garso takelius.
Spektaklyje nėra nieko panašaus į popmuzikos hitą – dainų tekstai kartais balansuoja ant absurdo ribos, o į dainas vis įsipina džiazo gaidelės ar būgnų improvizacijos. Pati Jurga atrodė pašėlusiai laiminga – neturėdama bendrauti su žiūrovais ir rėžti sveikinimo kalbų jautėsi kaip žuvis vandenyje. Net jei dainose linksmumo įžvelgti būtų nelengva, muzika įtraukia ir prikausto dėmesį.
„Maskva – tikrai toks miestas. Dalykas, kurį greitai supranti – koks ten esi vienišas ir niekam nereikalingas. Tai turėjo jaustis ir muzikoje“, - sakė pati muziką ir tekstus spektakliui sukūrusi Jurga.
Žiūrovų verdiktas dainininkę turėjo nudžiuginti – pasibaigus spektakliui teko papildomai išeiti į sceną nusilenkti, publika graibstė albumą su „MetroNomes“ dainomis, kuriuo buvo prekiaujama pirmą sykį.
Visas pasiruošimas spektakliui nufilmuotas – jį kartu su paties reginio įrašu vėliau ketinama išleisti DVD formatu.
„Būtent „MetroNomes“ yra muzikinis projektas, kurį tikimės anksčiau ar vėliau pristatyti Rusijoje“, - neslėpė Jurga.
Vilniečiai J.Šeduikytės spektaklį „Menų spaustuvėje“ dar galės pamatyti trečiadienio vakarą. Rugsėjo 23 dieną spektaklis bus rodomas Panevėžio bendruomenių rūmuose, rugsėjo 29 dieną – Kauno valstybiniame lėlių teatre, rugsėjo 30 dieną – Šiaulių dramos teatre.