Bet ar tai blogai? Ne. Tegul tik visi išmoksta kurti tokią popmuziką. Viskas prasideda nuo švelnios instrumentinės įžangos, tada trys iš eilės pagal „firminę“ grupės formulę sukurpti kūriniai „Hurts Like Heaven“, „Paradise“ ir „Charlie Brown“. Na, žinote, kur viskas prasideda lyg ir melancholiškai, paskui priartėja priedainis viskas tampa džiugiai dramatiška ir vokalistas Chrisas Martinas pradeda šaukti „o-o-o“, keldamas masinę euforiją.
Tada - baladė „Us Against The World“ su tuo tipišku „Coldplay“ gitaros tembru - maždaug kaip šešiolika iki tol sukurtų grupės dainų. Instrumentinis intarpas „M.M.I.X.“, o tada - diskoteka šios grupės stiliumi „Every Teardrop Is A Waterfall“. Gražūs elektronikos potėpiai, greitai įsimenanti melodija, net jei truputi banalu.
Antra dalis - vėl viskas iš naujo. Nuo akustinio liūdesio („U.F.O.“) iki „Coldplay“ kadaise įkvėpusios grupės „Radiohead“ lengvos depresijos („Up With The Birds“). Yra ir visiška nesąmonė - duetas su Rihanna „Princess Of China“. Viskas labai gražu ir įvilkta į atmosferišką skambesį (na, grupei ne pirmą sykį talkinantis legendinis prodiuseris Brianas Eno tai tikrai moka).
Anksčiau „Coldplay“ kiekvienu albumu vis kažką keisdavo - mėtėsi tarp liūdnos „indie“ grupės ir U2 gigantomaniją primenančio skambesio. Dabar viskas aišku - „Mylo Xyloto“ yra logiškas pophitų prikimšto ankstesnio albumo „Viva La Vida“ tęsinys. Kam gadinti tai, kas atnešė dar didesnį populiarumą? Nuspėjama, žinoma. Ir tikrai ne šedevras - antrasis grupės diskas „A Rush Of Blood To The Head“ išlieka geriausias. Tik reikia pripažinti - vargu ar kas tokio „ašarų su džiaugsmo priepuoliais“ muziką daro geriau nei šie vaikinai.
Įvertinimas - 8 iš 10.
"Coldplay" dainos "Paradise" vaizdo klipas: