Spalio 28 d. Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje, G. Kilčiauskienė su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru ir Andrejumi Polevikovu (klavišiniai), Pavelu Žemoitinu (perkusija), Dariumi Rudžiu (būgnai) ir Vyčiu Nivinsku (kontrabosas) atliks ilgesingas braziliškosios bosanovos dainas. Su džiazo instrumentalistais Giedrė įsitraukė ir į projektą „Džiazo miniatiūros“.
O dar neseniai dainininkė scenoje šėliodavo kartu su grupės „Pieno lazeriai“ muzikantais. Dabar jie nusprendė padaryti dvejų metų kūrybinę pertrauką. Bet Giedrę Kilčiauskienę gerbėjai geriausiai žino iš grupės „Empti“, kurios muzika vėl dažniau atgyja gyvai.
– O kas buvo iki „Empti“?
– Iki „Empti“ buvo merginų roko grupė „Summerland“, o prieš ją – „Dog bones“, kuriose dainavau. Turėjome net išsileidę albumą. Kasetėje. Nes tais laikais kompaktų dar nebuvo. Gaila, kad dabar nebeliko nei vienos merginų roko grupės.
– Neįprasta: iš roko persimetėte į džiazą, „electro jazz“, „punk“...
– Užaugau.
– Rokas – kaip spuogai paauglystėje?
– Ne visai. Anksčiau man labai patiko „Guns n' Roses“ ir grupės lyderis Axlas Rose'as, visą kambarį buvau nusikabinėjusi jo plakatais ir net buvau užsirašiusi: „Myliu A. Rose'o gražias kojytes“. O dabar, kai aš pamačiau, kad jis vis dar neužaugo, man tai pasirodė nekaip.
– O tai, ką dabar darote, – irgi tarpinė stotelė jūsų muzikinėje karjeroje, ar čia ir apsistosite?
– Visos stotelės tarpinės! Viskas visą laiką keičiasi.
– Esate pasidavusi skirtingiems žanrams ir formatams. Ką dar norėtumėte išbandyti ateityje, ko lig šiol neišmėginote?
– Aš neišbandžiau ir ko tikrai ateityje neišbandysiu, tai klasikinės muzikos. Nes ten visiškai kita atlikimo technika, specifika. Būtų sunku prie jos pereiti. Jei automobilį vairuoti išmokti įmanoma, tai man dainuoti klasikos – neįmanoma.
– Turint omeny, kad jums nesvetimi skirtingi muzikos stiliai, sunku būtų atspėti, kas jūsų mėgstamiausi atlikėjai.
– Nors labai mėgstu dainuoti džiazą, bet dar nepribrendau jo klausytis. Man apskritai beveik nelieka laiko muzikos klausymuisi, nes praktiškai visą laiką su ja dirbu. O jei yra galimybė, stengiuosi klausyti viską, kas nauja, įdomu. Mėgstu stiprią vokalinę muziką, kai galiu suprasti ją ir stebėtis: „O, kaip čia jai taip techniškai pavyko išdainuoti šitoje vietoje?“
Man patinka „soul“ atlikėja Jill Scott, taip pat roko grupė „Fink“.
– Viešojoje erdvėje dažnai būnate pristatoma ekscentriškąja ar ekstravagantiškąja Giedre. Kaip reaguojate į tokį epitetą?
– „Ekscentriškoji“ dar visai nieko! Dar „charizmatiškoji“. Arba „aksominio balso savininkė“. Man šie epitetai juokingi, nes nei aš ekscentriška, nei charizmatiška, nei tas mano balsas aksominis. Nebent gal kitiems žmonėms iš šalies taip atrodo.
Man iš tiesų keista, kad esu laikoma ekscentriška, nes dažniausiai vilkiu paprastą megztuką su paprastais džinsiukais. O kur tas ekscentriškumas – kad šypsena plati? Ar dėl to, kad esu per kūda? Gal aš kitos rasės?! (Juokiasi)
– Vis tiek išsiskiriate iš lietuvių atlikėjų minios, scenoje atrodote ir elgiatės kiek kitaip. Jūsų išskirtinumas jums pakiša koją pramogų versle ar tai privalumas?
– Man atrodo, tai yra privalumas. Bet aš specialiai nieko nedarau dėl savo išvaizdos. O jeigu natūraliai neišsiskirčiau ir reikėtų į save atkreipti kitų dėmesį, turėčiau specialiai stengtis. Dabar tai man atkrenta ir galiu galvoti apie kitus dalykus, o ne apie stilių, išvaizdą.
– Pati kuriate dainų žodžius. Kokia jūsų kūrybos daina geriausiai jus reprezentuoja?
– Ir čia viskas keičiasi. Dabar rašau jau kitokius tekstus (kaip „Keturi milimetrai“) nei, tarkim, prieš dešimt metų. Kai pasiklausau to meto savo dainų žodžius, net juokinga pasidaro. Nesuprantu, kodėl „... gulėjom Afrikos krante, voliojom dūmus burnoje“? Prie ko čia ta Afrika? Neaišku, kas tuo metu buvo mano galvoje. Dabar ši daina („Saloje“ – aut. past.) manęs visai nereprezentuoja.
Yra dar daug dainų, kurios neįrašytos, bet jų tekstai šiuo metu man mylimiausi. Tie kūriniai dar brandinami.
– Bent dvi jūsų dainos – apie muziką: „Empti“ „Muzika“ ir prieš kelerius metus sukūrėte „Vadink mane muzika“. Tai kas ta muzika?
– Yra visai protingi žodžiai dainoje „Muzika“: „Tai, ką vadini muzika, /Gal kitam tai nėra muzika, /O tik fonas mylintis lovoje ar rūkant balkone“. Kiekvienam žmogui muzika reiškia kažką kita. O man pačiai kas tai yra?
Man labai faina, kad aš tiesiog nejaučiu, jog dirbu, nepaisant to, kad turiu „Sodros“ pažymėjimą ir dėstau Vilniaus kolegijoje. Net sunku tinkamai išreikšti mintį, bet noriu pasakyti, kad man labai pasisekė, jog mano gyvenime yra muzika. Man tai yra lyg ir profesija, lyg ir hobis, tai daugiau nei pajamų šaltinis. Muzika – tai mano gyvenimas.
– Užsiminėte apie dėstytojos darbą. Taigi, ką pastebėjote – kokios vertybės ir mokymo metodai skiria jaunosios kartos pedagogus nuo vyresniosios kartos?
– Manau, vertybės turėtų būti tokios pačios. Aš vis savo studentėms sakau: galiu jus išmokyti, kaip atidaryti burną, kaip įkvėpti oro, kaip išleisti garsą, bet visa tai jūs galite mokytis ir savarankiškai, nes „Youtube“ – pilna vokalo pamokėlių iš puikiausių mokyklų su daug puikesniais mokytojais nei aš.
Bet mokytojas, man atrodo, yra reikalingas ne tam, kad išdėstytų tai, kas parašyta programoje, o kad studentus pamokytų žmogiškumo. Tu gali turėti kad ir nuostabiausią balsą, bet jei tu pats neturėsi ką pasakyti, tai kas iš to? Juk ir karvė turi balsą, bet kas iš to?
Net yra anekdotas apie vokalistus, kurį visada papasakoju pirmakursėms studentėms: „Ar žinote, kodėl vokalistai smegenų neturi? Atsakymas: nes reikalinga vieta kur rezonuoti garsą“. Todėl aš joms vis sakau: nebūkite tik vokalistės, būkite muzikantės.
– Kodėl dauguma profesionalių muzikantų savo darbus skirsto į rimtus projektus ir vadinamąsias „chaltūras“? Iš kur tai?
– Būna, susitinka ilgai nesimatę muzikantai ir pradeda klausinėti vieni kitų, kas ką daro, dažnai paklausia: „Kaip sekasi? Turi „chaltūryčių“? O aš atsakau, kad neturiu. Aš tikrai niekada „nechaltūrinu“.
Mano manymu, „chaltūra“ atsiradusi iš požiūrio į muzikanto profesiją, ji pas mus nėra gerbiama. O norėdamas pragyventi – susimokėti komunalinius mokesčius ir nusipirkti pavalgyti – priimi bet kokius pasiūlymus ir tą vakarą sutinki groti kad ir už šimto litų honorarą. Kiek tau moka, tu taip ir pagroji. Jei tu neturi jokio kito darbo, esi priverstas „chaltūrinti“. Bet, mano manymu, toks užburtas ratas – ne išeitis.
– Juk dažnas muzikantas taip ir gyvena. Nejaugi jums niekuomet netenka dainuoti ne už tokį atlygį, kokį norėtumėte gauti, ir užsiimti vos ne labdara?
– Tenka koncertuoti ir už mažą atlygį. Bet tai priklauso nuo daugelio dalykų, nuo aplinkos. Pavyzdžiui, gali už mažą honorarą padainuoti vyninėje, kur yra tiktai kokie trys staliukai, bet ten labai gerai praleisi laiką.
Tačiau yra daug tokių muzikantų, kurie groja, kaip sakau, „karbonadinį džiazą“ – prie maisto. Jei tu esi pianistas – gal ir vidutiniškai geras, kuris savu laiku neprasimušė ir nerealizavo savęs grodamas džiazo grupėse, – tiesiog neturi kur dėtis, tau nieko kito nelieka, kaip tik šitaip „chaltūrinti“.
Nors tai visiškai nesmerktina, tiesiog pasitaiko, kad taip žmogui atsitinka. Tuo labiau, kad pas mus rinka maža. Be to, po sovietinių laikų vis dar neišeina atsigauti ir suvokti, kad, pavyzdžiui, džiazas yra klubinė muzika ne blogąja prasme ir kad tai yra rimta muzika. O pas mus susiformavęs toks požiūris, kad džiazas – atseit kažkas nerimta, kaip pramoginė muzika. Kita vertus, džiaugiuosi, kad Lietuva, tokia maža šalis, turi palyginti daug džiazo festivalių.
– O kaip vertinate, kad prie pragyvenimo turite prisidurti įgarsindama reklamas?
– Labai gerai! Trys minutės, ir ūūūūū... kalnas pinigų! (Juokiasi)
– Beje, dėl tų pinigų daugybė atlikėjų ir net pedagogų veržiasi į įvairius TV projektus – šokti, dainuoti, sėdėti komisijose. O kaip jūs?
– Per nacionalinę televiziją yra visai gera vaikų talentų laida „Vunderkindai“. Man pasiūlė ten būti komisijos nare ir aš sutikau. Bet tie šokių, dainų duetų šou – kažkas baisaus, katastrofų katastrofa, fu... Man tai anyžiai su pienu. Aš išvis išmesiu televizorių iš namų!
– Gal jau pats metas sukurti dainą „Aš išmesiu televizorių iš namų“? Tai kuo puikiausiai tiktų prie jūsų kuriamų tekstų stiliaus!
– Aš jau esu parašiusi dainai žodžius: „Tu sakei, kad nupirksi televizorių, išimsi jo vidurius/Ir įdėsi į jį mane, visą naktį žiūrėsi tralialia tralialia...“
– Beje, užsidegę tais TV projektais šoumenai jums pasakytų, kad atlikėjo populiarumą lemia jo matomumas.
– Ačiū, bet tikrai nenorėčiau būti matoma tokiu kampu. Man gražiau, kai žmogus susistabdo mane gatvėje, atsiklaupia priešais mane mojuodamas savo pasu ir iškilmingai sako: „Aš esu Mantas toks ir toks, – jei netikit, pažiūrėkite į mano pasą. Aš žaviuosi jūsų muzika“. Tai tikra istorija! Ir toks populiarumas man žymiai mielesnis, nei kad tapčiau garsia dėl tų TV šou ir tada interneto komentaruose būtų aptarinėjama ne mano muzika, o mano svoris – kiek aš priaugau, ar kodėl aš sveriu per mažai.
– Gal per daug spekuliuojama tuo teiginiu, kad žmonėms esą tik ir reikia lėkšto, pigaus popso?
– Iš tiesų per daug spekuliuojama. Juk ką žmonėms paduodi – tą jie ir priima, ir žiūri. Dauguma skuba, yra užsiėmę, neturi laiko gilintis ir rinktis. Žinau iš savo pažįstamų senukų – jie šventai tiki radiju ir TV: „Juk per radiją taip sakė“, „tai rodė per TV“. O kam ieškoti naujų atlikėjų, naujų dalykų, jei žmonės valgo šituos? Bet turbūt ne tik Lietuvoje, visame pasaulyje dabar tokia TV kultūra.
– Ir pabaigai – visai ne apie muziką, o apie jūsų pomėgį kolekcionuoti kaleidoskopus...
– Prieš metus „Facebook“ „papostinau“ ant sienos žinutę: „Jei kas nors kadanors norėsite man ką nors padovanoti – dovanokite kaleidoskopus“. Kodėl? Nes jie ėmė ir išlindo iš mano pasąmonės, vaikystės. Pasirodo, juos velniškai sunku gauti. Ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. O juk tai taip gražu! Spalvotos snaigės.
Po kokių poros mėnesių ir po kokių poros pirmųjų dovanotų kaleidoskopų atėjo įkvėpimas ir šovė kaip kokia kulka man į galvą. Kulka pavirto perlais. Bingo! Reikia rašyti knygą apie šalį Kaleidoskopiją. Na, kaip apie kokią Angliją ar Norvegiją. Pradėjau. Nežinau, kada pabaigsiu. Laukiu kitos perlinių kulkų serijos.