Prieš 16 metų Berlyne susibūrusi grupė jau vadinama „naujojo džiazo” klasikais. Būtent „naujojo”, nes patinka net ir tiems, kuriems žodis „džiazas” nebūtinai kelia susižavėjimą.
Džiazo motyvus elektroninės muzikos girliandomis papuošę šeši „Jazzanova” prodiuseriai sugeba įtikti visiems. Jie pelnė pripažinimą džiazo pasaulyje – 2008-ųjų grupės albumą „Of All The Things” pristatė legendinė šio stiliaus leidykla „Verve”. Bet į penktą dešimtį jau žengę vyrai sugeba rasti bendrą kalbą ir su šokių klubų lankytojais, kurie iki paryčių trypia pagal „Jazzanova” ritmus.
„Jazzanova” pavadinimas jau yra švytėjęs Lietuvos koncertų afišose, tačiau anksčiau į mūsų šalį grupės nariai atvykdavo tik sukti plokštelių. Lapkričio 5-ąją Vilniaus menų fabrike „Loftas” vokiečių pasirodymas bus visiškai kitoks.
Apie tai „Lietuvos rytui” duotame interviu pasakojo grupės narys Axelis Reinemeris.
– „Jazzanova” jau yra viešėjusi Lietuvoje. Kuo šis koncertas bus kitoks?
– Pirmiausia tuo, kad dabar mes – visai kitokia grupė. Anksčiau keliaudavome po pasaulį kaip didžėjai, leisdavome muziką, šiek tiek garso efektų, ir viskas. Daug kas mūsų klausė – kodėl nebandote suburti „gyvos” grupės?
2009-aisiais taip ir padarėme. Scenoje Vilniuje būsime devyniese – būgnininkas, du bosininkai, pianistas, gitaristas, perkusininkas ir taip toliau. Aš pats grosiu kompiuteriu ir perkusiniais instrumentais. Su mumis dainuos vokalistas iš Detroito Paulas Randolphas.
Jis – labai svarbi „Jazzanova” dalis. Vienintelis žmogus, kuris kalbasi su publika, pasakoja apie dainas. Su Paulu dirbti pradėjome kurdami pastarąjį mūsų albumą ir iškart drauge parašėme dvi dainas. Jis mums puikiai tiko. Tikiuosi, kad kartu dirbsime dar ilgai.
Žodžiu, dabar mes – tikra grupė, o ne studijos projektas.
– Bet juk taip koncertuoti daug brangiau?
– Taip, bet mūsų muzika pasikeitė, todėl reikėjo tokio sprendimo. Savo karjerą pradėjome nuo grynai elektroninių garsų, bet pamažu atsirado vis daugiau tikrų instrumentų.
Kitas dalykas – publikai labiau patinka matyti gyvai grojančią grupę, o ne kelis vyriškius, palinkusius prie kompiuterio, kurie velniai žino ką daro.
Žinoma, tenka keliauti ne dviese ar trise, o 11–12 žmonių komandai. Bet taip linksmiau.
– Naują albumą kuriate šešerius septynerius metus. Kodėl kankinatės taip ilgai?
– Labai kruopščiai žiūrime į kūrybą.
Kita priežastis – turime ir kitų projektų, juos išleidžiame įvairiais slapyvardžiais. Ten atliekame labai įvairią muziką – net alternatyvųjį roką.
Bet tie gyvi koncertai mus labai įkvėpė, dabar tikrai suksimės greičiau. Pažadu.
– Prieš porą metų buvote paskelbę konkursą, kuriame jauni kūrėjai buvo raginami perdirbti jūsų dainas. Vieni laimėtojų – lietuviai „Vaitaitau”.
– Gaila, neatsimenu to. Bet mes gavome šimtus darbų, tad sunku viską prisiminti.
Dabar bėgsiu, susirasiu ir paklausysiu. Jei tie lietuviai ateis į koncertą, būtų smagu paspausti jiems ranką.
– Nuolat blaškotės po pasaulį, neišsimiegate, pusryčiaujate oro uostuose – ar būna dienų, kai svajojate apie buhalterio darbą nuo 8 iki 17 valandos?
– Ne, dėkui. (Juokiasi.) Prieš susiburiant „Jazzanova”, aš dirbau kino pramonėje – prižiūrėjau kameras. Nusprendžiau atsisakyti šio darbo ir nuolatinių pajamų – dėl muzikos.
Nusprendžiau teisingai, niekada nesigailėjau. Nieko nėra geriau nei matyti, kaip žmonės keisčiausiuose pasaulio kampeliuose šėlsta pagal mūsų dainas, atmintinai moka žodžius.
– „Jazzanova” naudojasi daugybe naujausių technologijų. Kuris iš jūsų labiausiai dėl jų pamišęs?
– Turbūt aš. Juk turiu ir nuosavą įrašų studiją, tad esu kiek nesveikai prisirišęs prie technikos žaisliukų. Renku senus mikrofonus.
– Kokį brangiausią daikčiuką esate nusipirkęs?
– Tikriausiai seną „Neumann” garso pultą. Kainavo 30 tūkstančių eurų (per 103 tūkst. litų. – Red.).
Turiu ir mikrofonų, kurie kainavo 10 tūkstančių eurų.
– Ar žmonos, draugės neišvaro jūsų iš namų už tokius pirkinius?
– Visko būna. (Juokiasi.) Bet jos irgi mėgsta pirkti – batus.
Man atrodo, tai tas pat.
– Visi esate kilę iš Berlyno. Ar šio miesto atmosfera atsispindi jūsų muzikoje?
– Žinoma. Bet kai susibūrė grupė, Berlyne karaliavo technomuzika. Dabar viskas keičiasi – į Berlyną plūsta žmonės iš viso pasaulio, jie daro įtaką šio miesto skoniui.
– Jūsų koncertai dažnai prasideda naktį. Yra teorija, kad dėl tokio gyvenimo būdo daugelis atlikėjų tiesiog prasigeria.
– Aš stengiuosi negerti prieš koncertą. Pasitaiko vakarų, kai išvis nevartoju alkoholio. O kartais geriu net labai daug. Čia – kiekvieno pasirinkimas.
Į reabilitacijos kliniką ar anoniminių alkoholikų susirinkimus dar neteko vykti.