Dainų dalinimas nemokamai vieno TV kanalo interneto svetainėje sąlygoja, kad šiuos kūrinius tikrai išgirs daugybė žmonių. Kai kurie jau spėjo pareikšti, kad tai – šlamštas, kurį ištrynė po kelių minučių, kiti – kad šedevras, šildysiantis širdį vėstančiais rudens vakarais.
Tiesa arčiau antrųjų. Pirmiausia, užburia pats skambesys. Andrius šį albumą įrašė vienas, grodamas visais instrumentais, ir leido sau žaisti iki soties. Tai jaučiasi. Pavyzdžiui, daina „Tavo laikas baigsis“ - prasideda elektroniniais garsais, baigiasi metalo grupei tinkančiomis gitaromis.
Albumą reklamavusi daina „Rudenio vėjas“ - niūrokas kūrinys be priedainio, bet 10 kartų išklausius pradeda patikti ir hipnotizuoti. Albumo toną nurodo jau pirma daina „Tiktai Tavyje“ - „Foje“ laikus primenančių klavišinių instrumentų fone Andrius primena, kad „visi dievai netikri, pasiklydusių žmonių sukurti“.
Į tą pačia pusę suka tamsaus skambesio titulinis kūrinys su ryškia bosinės gitaros linija – čia viešpačiui A.Mamontovas užduoda porą nepatogių klausimų. „Tyloje“ - viena tokių dainų, kokias „Foje“ gerbėjai mėgdavo gitara groti prie laužo. Jauki, melodinga, liūdna, su kiek dramatišku priedainiu – kas mėgsta Andriaus kūrybą, žino, apie ką eina kalba.
Dominuojanti nuotaika – melancholija, ir gražiausiai į ją A.Mamontovas brenda dainoje „Krentantys lėktuvai“. Užliūliuojanti akustinė gitara, kaip geriausiame soliniame jo albume „Pabėgimas“, paprastas tekstas ir rudens nuovargio gaidelės.
Tekstus, žinoma, jau galima nuspėti. Daug „mamontoviškos“ filosofijos apie kelią, kuris baigsis, vėją, žvaigždes, gylį ir taip toliau. Jis nenori, o gal ir negali, rašyti kitaip (nors yra išimčių - dainoje „Nebelauk“ prabyla ir apie reitingus, ir apie interneto komentatorius). Bet jis taip rašė visada. Keisčiausia girdėti priekaištus, kad „Foje“ laikais tekstai buvo geresni. Nebuvo. Tiesiog užaugome ir nebemokame žavėtis taip, kaip paaugliai. Nieko nuostabaus.
Yra ir viena visiška nesąmonė. Kai išgirsti, kad Andrius parašė dainą apie Kalėdas, darosi truputį baisu. Ne be reikalo. Skamba taip pat baisiai. Geriau to nebūtų nutikę. Bet iš tikrųjų – tai geriausias Andriaus albumas nuo „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ laikų. Po keliolikos metų pertraukos Andrius, regis, vėl žino, kokios muzikos reikia ir jam, ir jo klausytojams. Smagu.
Įvertinimas – 8 iš 10.