Kelionė. Iš Vilniaus centre įsikūrusios studijos Andrius ir muzikantai dviem automobiliais išrieda ketvirtadienio popietę. Vieną vairuoja Andrius, kitą - būgnininkas Meinardas Brazaitis. Pastaroji mašina - klavišininko Arnoldo Lukošiaus, bet vairuoti jam kažkodėl niekas neleidžia. Bagažinės prigrūstos instrumentų ir Andriaus kompaktinių plokštelių - nusipirkti naujausius jo įrašus galima tik koncertuose.
Riedant į Kėdainius, pokalbis sukasi apie koncertus, kuriuose norėtųsi apsilankyti (Andriui labai patinka britų dainininko Peterio Gabrielio rengiami šou) ir gyvenimo viešbučiuose privalumus bei trūkumus.
Bute gyvenantis Andrius nė nesvajoja apie nuosavą namą, nes jam tai atrodo nelogiška.
„Visi tie vargai, mokesčiai, aplinkos prižiūrėjimas... Man pasisekė, kad žmona namo irgi visai nenori. Kai nori ant laužo bulvių išsikepti, gali pas draugus kurie tą namą turi, nueiti.
Lietuviams labai norisi „užgyventi“ turto. Aš, jei būčiau turtingas, apskritai gyvenčiau viešbutyje. Kai kurie garsūs muzikantai užsienyje taip ir daro. Gyveni sau, tau kambarinės lovą pakloja rankšluosčius pakeičia. Po pusmečio atsibodo - kraustaisi kitur. Tobula“, - įsisvajoja Andrius.
Artėjant prie Kėdainių kultūros centro, ekspromtu kyla sumanymas šiose gastrolėse įvesti bausmę - daugiausia klaidų koncerte padariusiam muzikantui neduoti vakarienės.
Tiesa, minties greitai atsisakoma. Muzikantai nusprendžia, kad į gerokai suliesėjusį Arnoldą žiūrovams nebus smagu žiūrėti.
Repeticija. Nuo jos pradžios praėjus 30 minučių, Andrius nepatenkintas. Įjungus prožektorius, zyzia kolonėlės.
Garso technikai karštligiškai traukioja ir kaišioja laidus, junginėja apšvietimą, galiausiai zyzimas kiek aprimsta.
Muzikantai smaginasi, grodami „Pink Floyd“ dainą „Another Brick In The Wall“ (Eimanto smuiko solo - tiesiog neįkainojamas), pagroja porą Andriaus kūrinių. Pagaliau viskas skamba gerai.
Prieš žengdamas į užkulisius, Andrius pasitinka keletą savo gerbėjų. Jie koncerto metu prekiauja jo įrašais ir marškinėliais su naujojo albumo simbolika.
„Tai - jau sena tradicija. Labai vertinu jų pagalbą. Kitaip reikėtų į gastroles vežtis specialiai tuo užsiimantį žmogų“, - šypteli Andrius.
Telefonų manija. Nežinia, kaip Andrius ir kompanija užmušinėdavo laiką iki koncerto, kol nebuvo išmaniųjų telefonų, bet tikriausiai jiems būdavo labai liūdna.
Kol Meinardas, Eimantas ir bosininkas Tomas Andrijauskas telefonuose pliekia žaidimus ir naršo internete, Andrius iš krepšio traukia vis naujus žaisliukus savo „iPhone“, skirtus daryti įdomesnes nuotraukas.
Jo telefono ekrane - keliasdešimt fotografijos efektų programėlių. Andrius pleškina viską aplink, geriausios iš padarytų nuotraukos atsiduria internete, o vėliau galbūt virs paroda.
Vakaro „topas“ - juokinga Arnoldo nuotrauka itin nepatogia poza, kurią Andrius rodo gal aštuonis kartus.
Telefonas turi ir dar vieną funkciją. Koncertuodamas Andrius jį tvirtina prie mikrofono stovo ir vis žvilgteli į ekraną.
Jame - koncerto dainų sąrašas. Seni geri atspausdinti popieriaus lapai, klijuojami ant scenos grindų, atrodo beviltiškos praeities reliktas.
Prisiminimai. Įžengus į kultūros centro salę, Arnoldo veidas nušvinta. Prieš trejus metus čia jis moksleiviams skaitė paskaitą apie toleranciją.
Paskaita tikslo gal ir nepasiekė, bet tai nesvarbu: „Jie nesišypsojo, kai pasakojau apie gėjus. Man atrodo, jiems apskritai labiausiai rūpėjo išgirsti istorijų apie „LT United“ nuotykius „Eurovizijoje“.
Andrius iš atminties iškapsto kiek įdomesnį atvejį. Daugiau nei prieš du dešimtmečius „Foje“ po Lietuvą gastroliavo, keliaudami traukiniu.
„Tampėmės instrumentus ant pečių - iš viešbučio į stotį, iš stoties į salę, ir taip kasdien. Absurdas, kai dabar pagalvoji.
Pamenu, grojam Kėdainiuose, o salės gale tokia didelė plika galva atlėpusiomis ausimis žiūri.
Kitą dieną nuėjome į stotį, kiti nužingsniavo pirkti bilietų, o aš vienas sėdžiu ant instrumentų krūvos perone. Atlinguoja tas plikagalvis - iškart pažinau. Su dviem draugais. Išsitraukia peilį ir sako - tu, vaikine, ne tą muziką groji. Aš toliau sėdžiu, nė nežinau, kaip reaguoti. Tada klausia - tai kiek pinigėlio uždirbai?
Laimei, kaip tik tada visi kiti mūsiškiai parėjo. Pasiūlėme jo pinigus paskaičiuoti. Tas „bičas“ sutriko, įsikišo peilį atgal į kišenę ir sako - ė, aš pajuokavau“, - gūžteli pečiais Andrius.
Koncertas. Visi bilietai į koncertą Kėdainiuose - parduoti. Pilna salė Andriaus penktadienį laukė ir Panevėžyje, o šį vakarą pasitiks Šiauliuose. Koncerto rengėjams tenka statyti papildomas kėdes.
Po koncertų sostinės klubuose matyti, kaip publika Andriaus klausosi, tvarkingai susėdusi - kiek siurrealu. Užtat plojimai trunka ilgiau nei įprasta, o lūpos dėlioja ir naujų, tik prieš kelias savaites į viešumą paleistų albumo „Elektroninis Dievas“ dainų žodžius.
Jų koncerto repertuare - net aštuonios. Pradžia - lėtesnio tempo, bet koncertui įsibėgėjus, paraginti Andriaus, žiūrovai kyla nuo kėdžių. Kai kurie net išdrįsta šokti.
„Publika mažesniuose miestuose - visada santūresnė, ją reikia paraginti. Bet šis koncertas buvo nuostabus. Jei atvirai - tokios geros reakcijos nė nesitikėjau“, - vėliau prisipažins Andrius.
Jis kalba nedaug, nes, kaip pats sako, „apskritai nelabai žino, ką scenoje reikia kalbėti“. Šįkart kalba dainos. Ypač tos, kurias žiūrovai jau ne vienerius metus moka atmintinai. „Foje“ laikų daina „Balsas“, bisui atliekama „Marso kanjonai“, į regio stilių netikėtai sukanti „Vaikystės stogas“ ir programą baigianti „Kalėdos“ priverčia džiūgauti ir didelį būrį jaunų žiūrovų, ir penkiasdešimtmečių.
Muzikantų veiduose - šypsenos. Scenos gilumoje su bosine gitara siautėjantis Tomas, su pučiamaisiais instrumentais ir smuiku kvailiojantis Eimantas, trypčiodamas scenos grindis įlaužti galintis Arnoldas, atrodo, mėgaujasi kiekviena buvimo scenoje minute.
Atsisveikindamas Andrius daro gestą, kurį jo gerbėjai jau žino - prideda ranką prie širdies ir imituoja, kad ją išsiplėšęs meta publikai. Plojimai nesibaigia ilgai.
Autografai ir dovanos. Po koncerto praėjus 20-čiai minučių, prie scenos vis dar būriuojasi kelios dešimtys žmonių. Andriui išėjus iš užkulisių, pasigirsta plojimai, prasideda parašų dalijimas, fotografavimas, viena moteris vis klausinėja, kur Arnoldas.
Vaikai, kuriuos Andrius aplankė vienos socialinės akcijos metu, jam atneša dovanėlę - užrašų knygelę, ant kurios viršelio puikuojasi Kėdainių vaizdas.
„Kaip tik galvojau, kad reikia nusipirkti knygelę, kad galėčiau užsirašinėti dainų idėjas“, - pastebi Andrius.
Kita gerbėja, regis, tiek susijaudina pamačiusi Andrių iš arti, jog nusprendžia prieš jį atsiklaupti. Andrius reaguoja žaibiškai - padaro tą patį. Taip klūpėdami ir fotografuojasi.
Po koncerto riedant į Panevėžį, mašinoje išsivysto įdomi diskusija apie gerbėjų teikiamas dovanas. Andriaus nuomonė - visos dovanos yra malonios, tačiau pati geriausia - publikos apsilankymas koncerte.
Prieš kelionę susitikus Andriaus studijoje Vilniuje, žvilgsnį traukia keli gerbėjų dovanoti paveikslai, kuriems dainininkas dar nerado vietos - namie kabinti savo paties atvaizdą jam atrodo truputį keista.
Galiausiai Andrius konstatuoja, kad puiki gerbėjo dovana jam būtų saldainių „M & M's“ pakelis arba bulvių maišas.
„Pirmasis „Foje“ koncertas už Vilniaus ribų buvo Taujėnuose. Tada mūsų honoraras buvo dvi didelės dėžės obuolių. Visai neblogai. Gerai gauti tai, kas tikrai pravers“, - kikena Andrius.
Komfortas. Iš Kėdainių A.Mamontovas ir kompanija rieda į savaitgaliui jų baze tapusį Panevėžio viešbutį „Romantic“ - šią vasarą išgarsėjusį, kai ispanų krepšinio rinktinės žaidėjas Marcas Gasolis apsikvailino, pasauliui internete ištrimitavęs, esą jam skirtame kambaryje nuo sienos nutrupėjęs tinkas (iš tiesų tai - specialus interjero elementas).
Kambarys su vis dar nuo sienos nenuplautu M.Gasolio autografu atitenka A.Lukošiui, kuriam dėl to - nė šilta, nė šalta.
A.Mamontovas Panevėžyje gali pasijusti beveik Nikolajumi Baskovu - dėl muzikantų viešnagės restoranas jiems atidarytas po įprastų darbo valandų. Vakarienė suderinta iš anksto pagal kiekvieno atlikėjo pageidavimus - nuo įmantriai paruoštos mėsos iki sriubų ir pyrago. Dėl vegetaro Andriaus paruoštas grybų patiekalas.
Prieš koncertą užkulisiuose muzikantų laukė vaisiai, arbata, kavai ir vanduo. Jam, pasirodo, irgi yra specialūs reikalavimai - vienos Lietuvoje pilstomos geriamojo vandens rūšies Andrius negali pakęsti.
„Anksčiau po koncerto rengėjų dar prašydavome pateikti picų - pagrojus dvi valandas, norisi užkąsti. Bet per šias gastroles vakarieniaujame kiek gardžiau. Tai atrodo smulkmena, bet yra gerai, kai po koncerto nereikia degalinėje ieškoti bandelės ar dešrainio“, - aiškina Andrius.
Keturių žvaigždučių viešbučiai koncertų metu daugeliui Lietuvos popžvaigždžių yra prabanga, bet A.Mamontovas užsitarnavo šiokius tokius patogumus.
„Po kiekvieno koncerto lakstyti atgal į Vilnių - nelogiška. Kai gastrolėse gali gerai pailsėti, ir koncertams geriau pasiruoši“, - šypteli Andrius.
Beviltiškas skandalų stygius. Vakarieniauti prieš vidurnaktį susėdę muzikantai vėl sukiša nosis į mobiliuosius telefonus. Komedija virsta naujasis A.Lukošiaus pirkinys - telefonas, dydžiu primenantis nedidelę knygą. Muzikantai vis prašo jį pridėti prie ausies.
Prie ausies jį pridėjęs Arnoldas kelia juoko bangas. Jos pamažu pereina į kalbų apie vaikų auklėjimą, teisingą partnerio pasirinkimą, pasaulio finansų krizę, Eimantui skirtą pravardę „Egmontas Bžeskas“ ir Lietuvos pramogų verslą vakarą. Kai kurie žinomi artistai šių kalbų tikrai nenorėtų išgirsti savo ausimis. Vieną jų Andrius parodijuoja itin įspūdingai.
Pokalbis netikėtai pasisuka apie kitų autorių dainų albumą, kurį Andrius galbūt kada nors įrašys.
Visko pasakoti negalima, bet pora užuominų - jame tikrai nebūtų nė vienos „Naktinių personų“ dainos, užtat Andriui visai patinka vienas Deivydo Zvonkaus ir Juozo Liesio kūrinys. Bet tik vienas.
Pasisėdėjimas trunka porą valandų. Tiesa, kitą rytą Arnoldas skundžiasi, jog negalėjo miegoti, nes greta esančiame kambaryje įsikūrę Eimantas ir Meinardas ilgai triukšmavo. Šie jam pasiūlo tyliau knarkti.
Klausimas, kur dingo chaosas, išgertuvės, moterys, rokenrolas, sudaužyti televizoriai ir kiti gastrolių atributai, lieka retorinis.
„Kur tu buvai prieš 20 metų?“ - nusikvatoja Andrius.
Svarbiausia - nepermaitinti žiūrovų
* Į gastroles po Lietuvą A.Mamontovas leidosi po dvejų metų pertraukos. Prieš jų pradžią dainininkas sugrojo kelis „apšilimo“ koncertus Kaune, Druskininkuose ir Vilniuje, tačiau šiaip šįmet beveik nekoncertavo.
* „Man pasisekė, nes turiu įvairios veiklos. Vaidinu „Hamletą“, dabar rašau muziką naujam Eimunto Nekrošiaus spektakliui. Dar buvo vaidmenys kine, kiti užsiėmimai.
Nesu įsiskolinęs bankams. Tai man suteikia laisvės. Nesu priverstas kiekvieną mėnesį rengti kelis koncertus klubuose, nes būtinai reikia sumokėti paskolos įmoką. Taip galima greitai įsipykti žiūrovams“, - svarstė A.Mamontovas.
* Miestas, kuriame Andrių publika priima geriausiai - Klaipėda. Sunkiausia - koncertuoti sostinėje. Šios gastrolės baigsis gruodžio 26-ąją Vilniaus rūmuose „Forum Palace“ vyksiančiu koncertu.
„Vilniuje kartais atrodo, kad į koncertą ateina ir žmonės, kurie tavęs iš tiesų nemėgsta, bet nori pažiūrėti - ną, ką jis čia parodys. Mažesniuose miestuose žmonės žino, ko atėjo. Jiems koncertas - įvykis. Iš jų gaunu labai daug nuoširdumo“, - sakė dainininkas.
* 44-erių atlikėjas džiūgavo, kad jo sprendimas prieš gastroles naujojo albumo dainas leisti nemokamai parsisiųsti internetu visiškai pasiteisino. Koncertuose žiūrovai jau žino ir gyvai reaguoja į naujus kūrinius.
„70 tūkstančių žmonių turi mano dainas savo kompiuteriuose. Prieš koncertą jie jau žino, ko tikėtis. Kita vertus, jie vis tiek perka kompaktines plokšteles su šiomis dainomis. Tai - lyg gražus suvenyras atminimui“, - pastebėjo Andrius.