67-erių džiazo veteranas šiais metais švenčia ypatingą sukaktį - karjeros 50-metį.
Ta proga legendinis pianistas rengia pasirodymus daugelyje prestižinių salių. Į jo grafiką vėl pateko Lietuva - po pernykštės sėkmės dar vieno susitikimo su mūsų šalies publika norėjo ir patis M.Alexanderis, ir „Kaunas Jazz“ rengėjai.
Šįkart pianistas lietuviams pristatys kitokią programą - pasirodys su jamaikiečių muzikos ritmais persmelkta grupe „Harlem - Kingston Express“, suvienijančia regio ir džiazo skambesį.
Nepamirštamą vakarą publikai žadantis Monty prieš kelionę davė interviu „Lietuvos rytui“.
- Kokius prisiminimus jums kelia pernykštė viešnagė Vilniuje? - paklausiau M.Alexanderio.
- Žmonės - labai svetingi ir dėmesingi. Grodamas jaučiausi labai patogiai. Gaila tik, kad po miestą nepasivaikščiojau. Pamenu, buvo baisiai šalta, visur sniegas. Man - per šalta, aš juk jamaikietis.
- Šįkart atvykstate su grupe „Harlem - Kingston Express“, kuri išsiskiria jamaikiečių muzikos ritmais. Ar tai reiškia, kad mūsų laukia karščiu pulsuojanti programa?
- Neprisirišu prie vieno stiliaus, suteikiu sau laisvę kaskart groti tai, ką noriu. Ši grupė - tai lyg traukinys, keliaujantis tarp dviejų šalių. Tarp mano šaknų - Jamaikos muzikos. Ir to, kaip garsais perteikiu Ameriką, ypač Harlemą, kurį laikau didžiuoju muzikos centru, juk iš čia kilo Duke'as Ellingtonas, Charlie Parkeris ir daugelis kitų puikių muzikantų.
- Ar yra melodijų, kurios neišvengiamai atsiduria programoje?
- Jamaikos „dub“ stiliaus kūriniai, į kuriuos gerai reaguoja publika visame pasaulyje. Tai muzika, su kuria džiazo gerbėjai paprastai nesusiduria, bet ją išgirdę jaučia didelį malonumą.
Kartais grojame porą dainų iš Bobo Marley repertuaro. Tada publika ne tik linguoja, bet ir dainuoja. Tai viskas, ką galiu išduoti.
- Muziką, kurią grojate su šia grupe, yra ypač džiaugsminga. Ar šiais keistais laikais, kai pasaulyje tiek daug problemų, publikos linksminimas yra svarbiausia muzikantų pareiga?
- Taip, bet aš visada taip žiūrėjau į savo darbą. Žmonės turi iš koncerto išeiti su pilna džiaugsmo širdimi. Tai pajutau, kai būdamas dešimties savo šalyje pamačiau Louiso Armstrongo koncertą. Bet man nereikia dėl to stengtis - džiaugsmas yra mano svarbiausias bruožas. Pralinksminti publiką be anekdotų ir grimasų - tai tikrai nuostabus jausmas.
Muzika, kuri skambėjo po Antrojo pasaulinio karo - pažiūrėkite, kiek joje džiaugsmo, manau, ji padėjo žmonėms atsitiesti. Mano grupės muzikantai žino, kad scenoje nėra vietos paniurėliams ir cinikams. Nesuprantu muzikantų, kurie groja susiraukę, nes tai neva yra rimtumo požymis.
- Kritikai sako, kad turite puikų balsą. Ar niekada nebuvo kilusi idėja sukurti programą, kurioje dainuotumėte, o ne sėdėtumėte prie fortepijono?
- Šis klausimas - pačiu laiku. Kaip pianistas, įrašiau apie 70 albumų - įvairių nuotaikų, vibracijų muziką. Bet niekada nedainavau. Ir išties mąstau, gal verta įrašyti plokštelę, kurioje skambėtų mano balsas. Tai tikrai būtų ypatinga. Tikiuosi, kad nutiks greitai.
- Jau metus švenčiate savo karjeros 50-metį, paminėjote jį daugybe įspūdingu renginių. Kurie iš jų įsiminė labiausiai?
- Nemeluosiu - taip patiko švęsti, kad tai turbūt užsitęs ilgiau nei metus (juokiasi). Ir, beje ši sukaktis sutampa su Jamaikos 50-mečiu. Todėl rengiu koncertus gimtinėje ir JAV, kurie vadinsis „Full Monty“ („Pilnas Monty“). Tai - žodžių žaismas, nes taip vadinosi ir labai juokinga komedija (lietuviškai ji vadinasi „Striptizo ereliai“ - Red.). Šiuose koncertuose pasakosiu visą savo istoriją - nuo Kingstono klubų praėjusio amžiaus septintame dešimtmetyje per mano pradžią Niujorke, kur grojau su Franku Sinatra, iki šių dienų.
Ką tik grįžau iš Japonijos, kur grojau su labai garsia regio grupe „Sly & Robbie“, grojome pilnutėlėse salėse. Ir tai - tik dalis įspūdingų akimirkų.
- Bet džiazo muzikantai - lyg klajokliai, kurie grįžę namo nė nežino,
kuriame stalčiuje sudėti šaukštai?
- Taiklu. Aš esu beviltiškas, kai reikia tvarkyti kasdienius reikalus. Iki šiol nesuprantu, kaip veikia kompiuteris. Mano kartos žmonėms net kompaktinis diskas yra stebuklas - esu pripratęs prie vinilo plokštelių ir juostų. Susitaikiau su tuo, kad kai kuriose srityse visada būsiu atsilikęs.
- Į JAV emigravote, būdamas labai jaunas. Jei būtumėte likęs Jamaikoje, ar galėtumėte svajoti apie dabartines aukštumas?
- Dažnai pagalvoju, kad persikraustyti į JAV buvo likimo dovana man. Kai 1961-aisiais mano šeima emigravo iš Jamaikos, tai buvo sunkus sprendimas. Bet man jis išėjo į naudą. Jei ten nebūtų atsiskleidusios tokios didelės galimybės, tikriausiai būčiau įsivėlęs į nelabai gerus
dalykus. Muzika mane išgelbėjo.
- Jūsų žmona Caterina Zapponi - ne tik jūsų vadybininkė, bet ir dainininkė. Ar leidžiate sau reikšti pastabas apie jos dainavimą? Juk tada galite likti be pinigų.
- Puikus klausimas (juokiasi). Žinote, svarbu ne tai, ką sakai, o kaip tai darai. Reikia būti jautriam. Pirma pagirti, tada sakyti, kas nepatinka. To išmokau, daug metų dirbdamas su muzikantais.
Mano žmona ruošiasi įrašyti albumą. Ji - nuostabi dainininkė. Dainuoja italų, ispanų, portugalų kalbomis. Ketinu jai padėti, visai neblogai sekasi.
- Gal ateityje jus net pamatysime, koncertuojančius kartu?
- Tai būtų mano svajonės išsipildymas ir didžiulis malonumas. Ką gali žinoti, galbūt kartu surengsime gastroles ir net pasirodysime Lietuvoje.
- Yra žmonių, sakančių, kad džiazas save įvarė į kampą - nebėra jame naujovių atrandančių jaunų kūrėjų. Ką jūs apie tai manote?
- Aš manau, džiaze prieš kelis dešimtmečius buvo daugiau asmenybių. Kai grodavo Milesas Davisas, Wesas Montgomery ar Johnas Coltrane'as, skambesys buvo unikalus - galėdavai iškart atpažinti. Dabar taip nebėra. O dabar visi mokosi iš tų pačių šaltinių. Kartais vienas ar kitas muzikantas išsišoka. Man tokie muzikantai įdomesni. Jauti sklindančią iš jų jėgą. Girdžiu jaunų pianistų, kurie puikiai įvaldę grojimo techniką. Bet nerandu tokių, kurių muzika būtų nauja džiazo kryptis, dėl kurių pasakyčiau „oho“.
INFOBOX
Karjera - įspūdinga
* Tikrasis Jamaikoje gimusio M.Alexanderio vardas - Montgomery
Bernardas. Į JAV su tėvais jis persikraustė, būdamas 17-os.
* Būdamas aštuoniolikos, pianistas įsidarbino Niujorko džiazo klube
„Jilly's“. Būtent čia jį pastebėjo ir įtakingiems bičiuliams
parekomendavo F.Sinatra.
* M.Alexanderio biografijoje - koncertai ir įrašai su Ray Brownu, Herbu
Ellisu, Miltu Jacksonu, Dizzy Gillespie, Sonny Rollinsu ir kitais
garsiais džiazo atlikėjais.
* Įtakingos muzikos knygų leidyklos „Hal Leonard“ sudarytame geriausių
visų laikų džiazo pianistų sąraše M.Alexanderis patenka į geriausiųjų
penketuką.
* M.Alexanderio grojimas skamba ne viename filme - tarp jų ir Holivudo
legendos Clinto Eastwoodo režisuotame „Paukštelis“, pasakojančiame apie
garsų džiazo muzikantą Charlie Parkerį.