Signalas buvo grupės gastrolės per Lietuvos kino teatrus su trimatėmis projekcijomis, į kurias bilietų, švelniai tariant, lietuviai neskubėjo pirkti. „Cinema“ užduos dar daugiau klaustukų apie trijulės padėtį, pirmiausia todėl, kad antrasis albumas skamba kaip sąmoningas bandymas nubraukti viską, kas pasiekta.
Jei pirmame diske „Room For Mistakes“ grupė dažnai apsigaubdavo net per ryškiais „Depeche Mode“ šešėliais, „Cinema“ - beveik rokas. Viskas įrašyta gyvai, smarkiau kala būgnai, dūzgia „fūzuotos“ gitaros, klavišiniai vingiuoja į retro pievas - žodžiu, malamasi kažkur per vidurį tarp disko ir postpanko skambesio.
Truputį netikėta. Jau ne sykį koncertuose girdėtą albumo pradžią „Golden Olympic“ į savo repertuarą galėtų įtraukti grupė „Franz Ferdinand“, dainoje „Dancing“ pasigirdusių klavišinių tembras - lyg iš senos „Rondo“ plokštelės, o vokalas skamba taip, tarsi kiekvieną kūrinį Saulius Prūsaitis būtų įrašęs vis kitu mikrofonu iš savo senovinių technikos žaislų kolekcijos (tokia jo aistra).
Daug kas čia tikrai sužavi - gitaros liurlenimas depresyvioje baladėje „Broken Into Pieces“, kone bliuzas „The End Of The Road“ (pabaigoje Saulius šaukia taip, tarsi grotų ne technodievukų, o 60-mečių roko veteranų grupėje) ar jau visai pankiškas parėkavimas „London Big City“ - jei prieš trejus metus tai būtų paleista per radiją, niekas nebūtų atspėjęs, kad čia groja „Happyendless“.
Keisčiausia, kad geriausia albumo daina - pophitukas „Sweet Sweet Super Sweet“, reklamuojamas ir viršelyje - čia visiškai iškrenta iš konteksto. Įspūdis - „Happyendless“ kratosi „popsinės“ praeities ir eina kažkur kitur, sugebėję save atrasti iš naujo. Ar paskui vilksis ir gerbėjai - kitas klausimas.
Įvertinimas - 8 iš 10.
„Happyendless“ daina „Golden Olympic“: