Daugiau nei du dešimtmečius gyvuojanti grupė įsiamžino ne vieno E.Kusturicos filmo garso takelyje. Melodijos iš filmų „Morčius arba katytė juoda, o katinas baltas“ ir „Gyvenimas kaip stebuklas“ tapo ir svarbia Emiro koncerto Vilniuje dalimi. Tačiau „No Smoking Orchestra“ - kur kas daugiau, nei režisieriaus tuštybės patenkinimas.
2005-aisiais pirmą sykį Vilniuje koncertavusi grupė jau tada įskėlė kibirškštį, kurios trūksta subtilesniems, bet mažiau gaivališkiems buvusoio E.Kusturicos bendražygio Gorano Bregovičiaus pasirodymams. Šįkart muzikantai vėl plakė įspūdingą muzikos ir klounados kokteilį.
Scenoje lietuviai nebepamatė pagrindinio grupės vokalisto Nenado Jankovičiaus, tačiau jį puikiai pavadavo smuikininkas Dejanas Sparavalo – pasidabinęs boksininko chalatu, jau pačioje koncerto pradžioje į sceną užtempė tuziną žiūrovų ir privertė padirbėti go-go šokėjais.
Kaklaraištį pasirišęs E.Kusturica, iš N.Jankovičiaus perėmęs konferansjė vaidmenį, publiką plakė subtiliu humoru – paaiškino, kad būti matomam per CNN yra kur kas geriau, nei rodytis MTV kanalu, šaipėsi iš amerikietiškų frazių ir vis kartojo nesudėtingą pratimą, kai dvi salės pusės raginamos į ritmą ploti atskirai.
Ne tik gitarą, bet ir mušamuosius neblogai įvaldęs režisierius, paaiškėjo, moka groti ir uždengtomis akimis – D.Sparavalo demonstratyviai jam ant galvos pusei minutės užmetė maršką.
Linksmas išsidirbinėjimas nenukreipė dėmesio nuo muzikos, kuriai skambant buvo sunku išsėdėti ant kėdės. Pankrokas, Balkanų folkloras, čigoniški ritmai – tūbos ir saksofono garsais paįvairinta košė sukūrė tai, kas, anot vieno atsikvėpti išėjusio žiūrovo, „vestuvėse „vežtų“ geriau, nei grupė „Žentai“.
Galimybių pabūti šou dalimi žiūrovai turėjo nemažai. Atliekant dainą apie Romeo ir Džuljetą, pastarosios vaidmuo atiteko iš salės pasikviestai moteriai. Galantiškieji „No Smoking Orchestra“ džentelmenai serenadą (tiesa, labai jau neįprasto skambesio) jai grojo atsiklaupę.
Į muzikos karuselę serbai įsuko ir grupės „Pink Floyd“ dainos fragmentus, ir melodiją iš filmo „Rožinė pantera“, ir arabiškus motyvus ar klasikos nuotrupas.
Pasismaginimas, kuriame niekas nesijaudina dėl blogai sugrotos natos ar neištarto dainos žodžio. Tokį įspūdį sustiprino pats E.Kusturica, vidury gitaros soluotės nubėgęs nuo scenos su kažkuo pasikalbėti asistento ištiestu mobiliuoju telefonu.
Senas „No Smoking Orchestra“ hitas „Unza Unza Time“, filmui „Morčius arba katytė juoda, o katinas baltas“ sukurta „Pitbull Terrier“ ir dar keliolika Balkanų muzikos gerbėjams žinomų dainų pademonstravo lietuviams, ką iš tiesų galima vadinti linksmybėmis.
Neatsibostantį anekdotą primenanti grupė iš Vilniaus keliaus į Rusiją, kur sutiks Naujuosius metus – dalyvausiantiems tame vakarėlyje ne vienas šį vakarą koncertą matęs žiūrovas tikrai pavydėtų.
Gerkles praplovę į užkulisius užsakytu „Jack Daniel's“ viskiu, muzikantai atsisveikino iki kito karto. Sprendžiant iš pilnos žiūrovų salės reakcijos, jis tikrai bus – ir galbūt nebereikės laukti šešerių metų.