Į šlovės aukštumas Jelena Vaenga kopė visą gyvenimą. Pirmąją dainą sukūrusi būdama devynerių metų, ji išgarsėjo tik sulaukusi trisdešimties.
Dabar jai tuoj sukaks 35-eri, jos repertuare – romansai, bliuzas, baladės, šansonos, savos kūrybos dainos, kurios puikuojasi populiariausių kūrinių dešimtukų viršuje.
Publiką keri stiprus dainininkės balsas, savitas atlikimas, emocinė įtampa, nuoširdumas ir tekstų prasmingumas.
Ne elnė, o darbinė kumelė
Murmansko apskrityje, Severomorske, gimusios Jelenos Vaengos tikroji pavardė – Chruliova. Scenos slapyvardį jai sugalvojo motina, kai Jelena, pradėjusi dirbti su maskviečiais prodiuseriais, pagal kontrakto sąlygas neturėjo teisės scenoje prisistatyti savo pavarde.
Dainininkė ilgai suko galvą, kaip pasivadinti, po to paskambino motinai ir paprašė padėti. Jau po penkių minučių ji perskambino ir pasiūlė: „Gimdymo namai, kur tu išvydai pasaulį, stovi prie Vaengos upelio. Mano manymu, labai simpatiškas vardas.”
„Motina pagimdė ir mane, ir mano scenos įvaizdį”, – sako Jelena Vaenga, kurios slapyvardis samių kalba reiškia „šiaurinio elnio patelė”.
Paklausta, su kokiu gyvūnu ji pati save sulygintų, Jelena nusikvatoja ir sako, kad geriausiai jai tiktų kumelės – tiktai ne ristūnės, o darbinės, ariančios laukus, įvaizdis.
„Nei su šiauriniu elniu, nei su balta paukšte savęs nelyginu.
Apskritai nemėgstu gražių žodžių, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų. Pavyzdžiui, sąvokos „vieniša vilkė” Aleksandras Puškinas nevartojo, o mano orientyrai – klasikiniai. Nemėgstu žodžių dėl žodžių ir dainų dėl dainų”, – savo poziciją paaiškino dainininkė.
Renkasi prasmingus tekstus
Jelenos Vaengos kūryboje sumišę įvairiausi stiliai. Kaip pati sako, apie 50 proc. tai folkrokas, o visa kita – senovinės baladės, miesto romansai, liaudies dainos ir šansonos, tačiau ribos tarp jų neįmanoma nubrėžti.
Dauguma Jelenos Vaengos dainų autobiografinės. Ji dažniausiai dainuoja apie tai, kas atsitiko jai arba jos draugėms.
„Įkvėpimo semiuosi iš gyvenimo. Bet čia reikia būti labai atsargiai – pastebėjau, kad žodis materialus, ir tai, apie ką dainuoju, pradeda įsikūnyti tikrovėje.
Kartais net padedu dainą į stalčių, jeigu ji liūdna. Bet jeigu ji labai graži, pamanau: „Tebūnie, tegul tai įvyksta!” Ir įvyksta”, – apie kūrybos užkulisius atviravo dainininkė.
Ypač populiari Jelenos Vaengos daina „Kuriu” („Rūkau”).
Ji taip pat autobiografinė, sukurta po to, kai Jelena susipyko su artimu draugu ir jis ją tiesiogine to žodžio prasme išvijo lauk.
„Jis mane taip įžeidė, kad užsirūkiau šaltyje. Jeigu tai būtų pamačiusi mano motina, būtų užmušusi! Todėl dabar neberūkau. Juk cigaretė nepadeda”, – vienos dainos atsiradimo aplinkybes atskleidė Jelena Vaenga.
Dainininkė yra užkietėjusi melomanė. Kai nori pasilinksminti, klausosi Madonnos, Gorano Bregovičiaus. Bet svarbiausia Jelenai vis dėlto ne linksmybės, o galimybė pamąstyti – jai labai svarbūs dainų tekstai.
„Mėgstu valgyti smegenimis”, – savo poziciją apibūdina dainininkė.
Pelnė klausytojų pripažinimą
Apie Jeleną Vaengą sakoma, kad ji scenoje sukūrė paprastos rusiškos moters įvaizdį. Su tuo sutinka ir ji pati.
„Aš iš tiesų nemazgoju kojų porcelianiniuose dubenyse su prancūziškais muilais.
Pelniusi pripažinimą ir prestižinius rusiškus Auksinius gramofonus buvau nustebusi tik dėl to, kiek milijonų žmonių mintys sutampa su manosiomis.
Dabar, kai popmuzika užėmė pagrindines pozicijas pramogų versle, žmonės gręžiasi į tikresnę, prasmingesnę muziką.
Juk jie supranta, kad tomis lėkštomis dainomis bukinama jų ir vaikų psichologija”, – kalbėjo dainininkė.
