Pirmoji daina „Stay Gold“ euforija primena panašiai už Atlanto „madingųjų minios“ dar neseniai panašiai šlovinto dueto MGMT skambesį, „Give It Up“ - lyg senas „Duran Duran“ hitas, tik prikimštas daug įdomesnių garsų - elektroniniame fone pasigirsta ir pučiamųjų instrumentų nuotrupos.
Tą patį galima pasakyti apie didelę dalį albumo - dainų struktūra, melodijų posūkiai sudaro įspūdį, tarsi klausytumeisi radijo kokiais 1986-aisiais, tačiau dainų autoriai atrado laiko mašiną ir iš ateities parsigabeno naujutėlių instrumentų ir kompiuterių. Karjerą duetas pradėjo su kur kas didesniu polinkiu į roką ir „nešvarų“ skambesį. Antrasis darbas atrodo kur kas geriau iščiustytas ir priimtinesnis didesnei auditorijai. Tikriausiai tai - tiesiog ekonomikos dėsnių įtaka. Persotintoje britų rinkoje, kad gyventum iš muzikos, reikia imtis kompromisų.
Išradingumo, tiesa, sočiai - dainoje „Hit The Ground (Superman)“ garsaus amerikietės eksperimentuotojos Laurie Anderson kūrinio „O Superman“ elementai panaudoti taip vykusiai, kad niekas negalėtų turėti jokių priekaištų. Dar vienas akivaizdus dalykas - gerokai daugiau drąsos įgavęs vokalistas R.Furze, kurio balsas skamba stipriau ir įtaigiau, nei debiutiniame albume.
Žodžiu, su vos pora dainų - išimčių, tai yra popmuzikos albumas tiems, kurie terminą „popmuzika“ supranta kiek kitaip, nei Kylie Minogue ar Pitbullis. Girdint, kiek idėjų prikimšta į šias dainas, beveik nekyla abejonių, kad vieną dieną „The Big Pink“ sulauks pasiūlymo prodiusuoti ar rašyti dainas vienam iš populiariųjų atlikėjų - kai šie užsimanys kažko „stilingo ir įdomaus, kad jaunimas gerbtų“. O kol kas R.Furze dainoje „1313“ traukia: „Niekas manęs nesustabdys“. Ir, sprendžiant pagal šią muziką, yra visiškai teisus.
Įvertinimas - 8 iš 10.
„The Big Pink“ daina „Stay Gold“: