Grupė susikūrė praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje, beveik juokais - atostogaujant Kipre. Dvi sutariančios šiauriečių poros, keletas gerų idėjų virto viena populiariausių visų laikų grupių.
Pernai pasklido kalbos, kad prieš tris dešimtmečius iširęs kvartetas gali atsikurti - vienas jo narių Benny Anderssonas užsiminė, kad taip įvyks, jei Stokholmo valdžia neatšauks jį įsiutinusio miesto rekonstrukcijos plano. Tačiau B.Ulvaeusas tokią galimybę atmeta.
- B.Ulvaeusas ir B.Anderssonas - lyg Johnas Lennonas ir Paulas McCartney: kokį įspūdį kelia toks palyginimas? - portalas panorama.it paklausė muzikanto.
- Vertinu kaip nerimtą sugretinimą. Kartais, kai vaikštinėju prie namų esančiame miške, telefone išvystu žinutę, kuri mane verčia prisiminti tolimus laikus, kuomet teko gyventi įspraustam į baltą blizgantį kombinezoną. Žinutė maždaug tokio turinio: “Ar žinai, kad ir Kinijoje žmonės stovi eilėje, kad pamatytų ABBA dainų miuziklą?“ O jūs girdėjote, kad pasaulyje kas vakarą 17 tūkstančių žmonių eina pamatyti miuziklo „Mamma Mia!“?
- Jūsų biografijoje visai nekalbama apie nukrypimus nuo normų, neminimos ir popžvaigždėms būdingos ydos. Vienuoliški polinkiai ar kruopštus privatumo saugojimas?
- Niekuomet nebuvo ką saugoti. Aštuntojo dešimtmečio grupių užkulisiai - tai orgijos, narkotikai ir alkoholis. Mūsų grimo kambariuose buvo galima išvysti karštų kotletų, marmelado, jogurto, medaus ir rūkytos lašišos. Ir vieną kitą tūbelę kremo nuo odos paraudimų.
- Atsiprašau? Mickas Jaggeris grimo kambaryje laikė didelius kiekius skysto šokolado: sklido kalbos, kad jo paskirtis nebuvo tradicinė.
- Pageidauju to nežinoti. Man reikėjo kremo tik sušvelninti nepaprastai ankšto kombinezono veržimą - tie apdarai buvo tokie ankšti, kad turėdavau stovėti mus iš viešbučio į koncertą vežančiame autobuse, nes kitaip grėsė pavojus scenoje pasirodyti vienomis trumpikėmis.
- O dėl muzikantų pamišusios merginos? Niekuomet - jokios pagundos?
- Kas jas kada matęs, tas merginas? Jokio pasileidimo: nuo 17-os metų iki dabar visuomet gyvenu poroje. Tiktai savaitę praleidau vienas - ji man net pabodo. Kuomet išsiskyriau su savo pirmąja mergina, vedžiau grupės vokalistę Agnethą Faltskog, o po mūsų skyrybų iš karto sutikau dabartinę mano žmoną Leną.
- Buvo kalbama, jog taip pykotės su Agnetha, jog dėl to ABBA iširo.
- Ką? Išsiskyrėme kaip tikri skandinavai, peleninėmis niekuomet nesisvaidėme. Kad netrikdytumėme vaikų, Kalėdas praleidome drauge. O kitą dieną Agnetha pasiėmė lagaminus ir išėjo. Be dramų. Dabar ji su nauja šeima gyvena mano saloje. Ir, kaip visuomet, susitinkame per Kalėdas - kiekvienas su savo antrosiomis pusėmis. ABBA pabaiga neturi nieko bendra su mūsų asmeniniais santykiais.
- Tad kodėl nutarėte sulaužyti žaisliuką, kuris kasmet atnešdavo 45 milijonus JAV dolerių?
- Nes jau nepajėgėme būtie tokie nerūpestingi, kaip pradžioje. Ėmėme protingai postringauti apie tekstus, klausti savęs, gal reikėtų būti brandesniems ir kur kas sąmoningesniems. Jei imi taip mąstyti, tuomet geriau pereiti į grupę „Pink Floyd“. Mūsų tekstai atsirasdavo, kai gurkšnodavome vyną ir skambiai kvatodavomės. Pamąstymai apie tamsiąją meilės ir gyvenimo pusę netiktų prie mūsų legendinių dainų sąrašo: „Super Trouper“, „Fernando“, „Chiquitita“, „Mamma Mia“. Aišku?
- Dėl ABBA atgimimo kiekvienas koncertų organizatorius sumokėtų bet kokią sumą. Kokia iš tikrųjų yra atsisakymo priežastis?
- Nes nenorime sugadinti to žaisliuko, apie kurį anksčiau kalbėjote. Mūsų grupės paslaptis - ne tik dainos, bet ir nuotaika, kuria jos yra persunktos. Kuomet žmonės klausosi „Dancing Queen“, įsivaizduoja, lyg būtų Niujorko diskotekoje „Studio 54“, vilkėdami baltus platėjančius džinsus ir avintys juodus aulinukus. Tos natos pasauliui pasakoja apie energiją, džiugesį, norą maloniai praleisti naktį. Kokie buvome natūraliai gražūs. Na, ir jei prie šio įvaizdžio dabar atsidurtų dabartinės mūsų nuotraukos - pasenusių, su kūno antsvoriu, bet vis dar scenoje, iškart dingtų visi kerai. O svajonė virstų pakartotiniu apgailėtinu koncertu. Negerai dėl pinigų tapti apgailėtiniems.
- Ar pamenate, kada paskutinį kartą visi keturi atsidūrėte tame pačiame kambaryje?
- Po ABBA išsiskyrimo buvo tik vienas kartas - per „Mamma Mia!“ premjerą rezervuotoje salėje. Viso gyvenimo verta akimirka. Ilgai be žodžių žvelgėme vienas į kitą. Potekstė buvo tokia: na, suprantate, ką pridirbome? Iš tų virtuvėje, saunoje ar po šventine egle gimusių dainelių atsirado miuziklas, kurį matė 50 milijonų žmonių, jos nuskambėjo 300 scenų visame pasaulyje, o Holivudas joms paskyrė filmą. Po to vienas iš mūsų, siekdamas šiek tiek sumažinti įtampą, pareiškė, jog mums reikėtų vėl daryti tai, kas sekasi geriausiai - juoktis. Iš savęs, iš kitų, iš garsenybių.
- Manau, taip ir įvyko.
- Aš iš savęs, - būtinai. Pasakiau, kad galėjau mirti susiplėšydamas. O jie susirūpinę paklausė - kada? Kuomet vėl įlindau į savo seną kostiumą. Tą, su kaubojiškais spurgais ir kailiniais rankogaliais.