Terminas, kuris dažnai minimas pasakojimuose apie Lizzy Grant (toks tikrasis atlikėjos vardas) - „alternatyvinė popmuzika“. Kiek absurdiška, nes šie du žodžiai prieštarauja vienas kitam. Įsimenančios melodijos, lyg būtų perkeltos iš Britney Spears albumo (nenuostabu, nes Lanai pasamdyta didelė garsių kompozitorių komanda) ir visiškai apatija dainavimo manieroje bei veido išraiškoje. Štai ir visas stebuklas. Mergina, kuri elgiasi kaip madingiausio alternatyvaus Niujorko vakarėlio šeimininkė, bet dainuoja radijo stočių direktoriams patinkančius hitus. Sutrumpintai - tai ir visos priežastys, kuriomis remiantis Lanai šįmet prognozuojama stulbinanti šlovė.
Visa tai - truputį keista. Taip, balsas įraše - stiprus ir savitas, nors ir tai kelia abejonių, išgirdus jos klaikiai prastą pasirodymą TV šou „Saturday Night Live“, iš kurio tyčiojosi, kas netingi.
Taip, dainos „National Anthem“, praėjusių metų depresija sergančių paauglių himnas „Video Games“ ar „Off To The Races“ - tikras popmuzikos auksas. Be to, Lanos muzikoje netrūksta užuominų į psichodelinį skambesį, tamsų seksualumą, net džiazą ir retro šešėlius. Tai tikrai labai stilinga muzika, gerai suderinta su įvaizdžiu - ji tikrai atrodo, lyg nužengusi iš Davido Lyncho filmo.
Bet kodėl apie šią prodiuserių „išsuktą“ merginą kalbama, kaip apie popmuzikos gelbėtoją, sunku suprasti. Galbūt L. Del Rey tiesiog tobulai pataikė į pasaulio ritmą. Išvarginti krizės ir negandų klausytojai jos sukurtoje melancholijoje atpažino savo nuotaiką. Žodžiu, L. Del Rey - tai Lady Gaga tiems, kuriems norisi liūdėti, o ne džiaugtis. Bet tai tikrai nėra taip genialu, kaip bando įtikinti dešimtys žurnalų viršelių ir ditirambų muzikinėje spaudoje.
Įvertinimas - 7 iš 10.
L. Del Rey daina „Born To Die":