Drauge su „Bekešo Vilkais“ dainuojanti mergina savo vokaliniais sugebėjimais sužavėjo šiųmetę atrankos į „Euroviziją“ komisiją ir išsiveržė į konkurso finalą. Tačiau nepaisant to, kad pirmąją vietą užleido kolega vadinamam Donatui Montvydui, ji džiaugiasi: „Pagaliau žmonės pradeda jausti, girdėti ir suvokti, kaip turi skambėti gerai dainuojantis žmogus.“
Su portalo lrytas.lt skaitytojais Girmantė pasidalijo mintimis apie muziką, blizgantį scenos gyvenimą, „Eurovizijos“ atrankos užkulisius ir veiksmo kupiną kasdienybę, kurioje, kaip ji pati sako, svarbiausia įžvelgti pozityvius dalykus.
Dar vaikystėje pasirinkusi muzikinį kelią Girmantė negalvojo, kad juo taip sėkmingai eis iki šiol. Abu jos tėvai – muzikantai, todėl mergina užaugo aplinkoje, kurioje nuolat skambėdavo muzika. Kaip ji pati sako, dar būdama visiška pyplė, bedė pirštu į smuiką ir drąsiai tėvams pareiškė: „Grosiu šiuo!“ Vėliau, mokydamasi Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje, ji išbandė ir fortepijono, ir fleitos skambesį, dainavo chore, vaidino muzikiniuose spektakliuose. Galiausiai nusprendė, kad be muzikos savęs neįsivaizduoja, ir ėmėsi į tai žiūrėti rimčiau.
– Papasakokite trumpai: ką šiuo metu veikiate?
– Šiuo metu gyvenu labai aktyvų gyvenimą, kuriame viskas sukasi aplink muziką. Dainuoju grupėje „Bekešo Vilkai“, vadovauju gospelo chorui „Sounds in G“, su keliais bendraminčiais turime vokalinį ansamblį „Voice Lab“, dirbu muzikos mokytoja, rengiu projektus, kuriuose perdainuoju žinomų atlikėjų dainas. Tiesa, kartais prisėdu prie savo kuriamos muzikos, kuri, tikiu, kada nors išvys dienos šviesą.
– Nuo ko prasideda jūsų rytas? Turite kokių nors magiškų ritualų ar burtų, kurie užtikrina pozityvią nuotaiką visai dienai?
– Negaliu pakęsti anksti keltis! (Juokiasi). Tačiau tris darbo dienas, kurias leidžiu mokykloje vesdama pamokas, privalau keltis dar prieš septynias. Iš prigimties esu pozityvus žmogus, tad manau, jog dienos nuotaika priklauso nuo teisingo požiūrio. O jei dar saulė dangumi ritinėjasi važiuojant į darbą – gera diena garantuota.
– Buvote pasirinkusi biologijos studijas. Ar to reikėjo, ar dabar praverčia? Ar vis dėlto save siejate tik su muzika?
– Biologijos studijos tęsėsi metus paraleliai su muzikos studijomis. Nežinau, iš kur turėjau tokios drąsos, jog drįsau pasirinkti dvi skirtingas programas dieninėse studijose. Visus metus turėjau nemažą krūvį. Vis dėlto, pajutusi begalinę trauką dainavimui, po metų nusprendžiau palikti biologiją. Tačiau per tuos metus susipažinau su nuostabiais žmonėmis, kuriuos iki šiol prisimenu su geriausiomis emocijomis.
– Kadaise mokėtės griežti smuiku, grojote fortepijonu. Ar dar lavinate šiuos įgūdžius?
– Deja, instrumentams tikrai neskiriu tiek dėmesio, kiek dainavimui, tačiau negaliu pasakyti, kad visiškai negroju. Gal reikėtų tai daryti dažniau. Studijuodama Vilniaus kolegijoje grojau. Gal kada atgausiu „muzikinę formą“ ir užlipsiu į sceną su instrumentais. Būsiu žmogus-orkestras! (Juokiasi).
– Nebe pirmus metus dalyvaujate „Eurovizijos“ atrankoje. Kaip manote, ko reikia norint patekti į finalą? Kas, jūsų nuomone, yra gera „eurovizinė“ daina?
– Anksčiau „Eurovizijoje“ dalyvavau kaip pritariantis vokalas, pasirodžiau su Julija Ritčik. Tačiau labiausiai vertinu šiųmetę atranką. Nors ir patekome į finalą, negaliu tvirtai atsakyti, ko reikia tai „Eurovizijai“, bet esu beveik užtikrinta, kad Lietuvos žmonės pradeda jausti, girdėti ir suvokti, kaip turi skambėti gerai dainuojantis žmogus.
– Kaip manote, ko trūko (o gal buvo per daug?) jūsų pasirodyme drauge su „Bekešo Vilkais“?
– Manau, kad pati daina neatitiko „eurovizinės“ dainos šablono. Bet, kita vertus, manau, jog tai – tik pliusas. Nesistengėme būti kuo nors kitu, nemėginome dainos dirbtinai „pritempti“, supopsinti, kad gautumėme daugiau balsų. Pasirodėme taip, kaip tuo momentu galėjome geriausiai.
– Ką manote apie D. Montvydo pasirodymą?
– Donatas turi visus duomenis būti traukos centru. Kai jis pradeda dainuoti, suklusti, nes pasidaro įdomu. Klausai, kaip plaukia jo balsas. Vėliau prikausto laisvi judesiai, užtikrintumas, netgi netikėti triukai.
Galiu sakyti, kad esu šalia Donato nuo tada, kai jis įžengė į Lietuvos pramogų pasaulį – su kolegėmis Lietuvos televizijoje duetų projekte dainavome jam ir jo partnerei Aistei kaip pritariančios vokalistės. Donatas nuo pat pradžių ėjo labai kryptingu muzikiniu keliu – visada tik į priekį. O pastaraisiais metais nepaprastai patobulėjo, Lietuvos žmonės jį išgirdo. Jis tikrai vertas pergalės.
– Ar teko susipažinti su kitų šalių dainomis? Kuris pasirodymas paliko didžiausią įspūdį?
– Pasakyti tiesą? (Juokiasi). Girdėjau tik Rusijos močiučių kūrinį, nes jis žaibiškai apskriejo socialinį tinklą „Facebook“. Daugiau – nė vienos dainos... Gal vertėtų susigėsti ir susiimti? (Juokiasi).
– Ne tik dainuojate, bet ir pati kuriate dainų tekstus, muziką. Darote tą, nes norite išlaisvinti kūrybinį potencialą, ar todėl, kad nerandate tinkamų dainų? Ar nesunku tiek daug aprėpti? O gal kaip tik – dainos tampa asmeniškesnės?
– Tikiu, jog kiekvienas atlikėjas anksčiau ar vėliau pajunta turįs ką pasakyti. Kūrybai mane įkvepia įvairūs dalykai. Tiesa, dažniau skausmas, nei džiaugsmas, nors tų skaudžiųjų dainų kol kas niekam nerodau. Gal kada nors (šypsosi).
Man parašyti tekstą nėra sunku. Net negaliu atsakyti, kaip buvo sukurtas „Eurovizijai“ skirtos dainos „Letter by Letter“ tekstas. Mėgstu, kad tekstas būtų „patogus“ dainuoti, gražiai skambėtų.
– Žmonės šneka, kad jūs – lietuviškoji Adele ar net, amžiną atilsį, Whitney Houston. Kaip į tai reaguojate? Ar esate šių dalininkių gerbėja?
– Whitney mėgau dar prieš pamėgdama Adele. O Adele pamėgau vos jai atsiradus. Nežinau, ar galiu save vadinti jų gerbėja, tačiau savo fonotekoje turiu visus įmanomus šių atlikėjų įrašus. Man, žinoma, malonu būti lyginamai su šiomis scenos žvaigždėmis, tačiau stengiuosi būti savimi – niekuo neapsimetinėju ir nesistengiu savęs prie ko nors dirbtinai „pritempti“. Viliuosi, kad man tai pavyksta. O jei klausytojas mano, kad nepavyksta, tikiu ir galiu nuraminti, kad tikrai ateis tas metas, kai sugebėsiu atskleisti savo individualumą.
W. Houston ir Adele repertuarai skiriasi kaip diena ir naktis. Jų abiejų kūriniai ir bendras skambėjimas – nuostabūs, tačiau nesulyginami. Mėgstu jas abi ir ruošdamasi atlikti jų repertuarus daug išmokau. Apkritai gerų dainų perdainavimas – vienas geriausių būdų pažinti savo balsą, stebėti jį, kaip jis „elgiasi“ ir „reaguoja“ į vienokią ar kitokią muziką, tembrus, spalvas.
– Neseniai vykusiame koncerte jau nebe pirmą kartą atlikote W. Houston dainas. Turbūt po netikėtos jos mirties šis pasirodymas buvo išskirtinis ne tik klausytojams, bet ir jums pačiai?
– W. Houston mirtis buvo liūdna žinia, tačiau tokia ta lemtis. Galiu drąsiai pasakyti, jog klausydama jos įrašų išmokau labai daug. Ir tikrai žinau, jog ne aš viena. Daugeliui atlikėjų ji buvo tikras įkvėpimo šaltinis. Koncertas po netikėtos mirties buvo pagarbos atidavimas, vienas gražiausių ir tikriausių koncertų, kuriuos yra tekę dainuoti...
– Kas jums yra muzikinis autoritetas?
– Su draugais muzikantais juokaujame, kad jis priklauso nuo to, ką nori girdėti. Vieni klausosi ritmo, kiti – bosinės gitaros, treti – harmonijos. Dar kiti – bendro garso, suvedimo, apdirbimo. Mano ausis jautriausia tekstams ir vokalui. Labai mėgstu gerai dainuojančius žmones. Mėgstamų atlikėjų turiu tikrai daug. Nuo „Coldplay“ iki Stingo. Nuo „Empti“ iki Mamontovo. Nuo lietuvių kalbos iki anglų, rusų, lenkų – klausau įvairios muzikos.
– Kaip pati įvardintumėte savo dainavimo stilių?
– Apibūdinti gan sunku – galbūt dar per mažai laiko dainuoju? (Juokiasi). Mėginu „prisijaukinti“ labai skirtingų stilių muziką, todėl nedrįsčiau savęs priskirti nė vienam iš stilių.
– Kokių savybių, jūsų nuomone, reikia geram dainininkui?
– Manau, kad svarbiausia savybė – balsas. Taip pat mokėjimas taisyklingai kvėpuoti ir valdyti savo balsą. Dainavimas turi būti patogus užsiėmimas (šypsosi). Jeigu dainuojant fiziškai sunku ar nepatogu, vadinasi, kažkas vyksta ne taip. Charizma, išvaizda, charakteris – taip pat svarbu. Bet jeigu žmogus neturi balso duomenų, manau, nei charizma, nei išvaizda, nei charakteris tokiu atveju nepadeda. O pažintys... Sako, kad Lietuva – „švogerių“ kraštas. Negaliu pasakyti, kad tuo aklai tikiu. Manau, ir be pažinčių galima surasti savo kelią (šypsosi).
– Iš kur semiatės įkvėpimo?
– Iš įvairių gyvenimiškų situacijų, sielos būsenos, sapnų, prisiminimų, mane supančių žmonių. Terminas „įkvėpimas“ – neapibrėžtas, todėl ir atsakyti konkrečiai gana sudėtinga.
– Dažnas atlikėjas, pasakodamas apie save, užsimena, kad kasdieniame gyvenime jis nėra toks, kaip atrodo scenoje. Kaip jūs save vertinate? Ar ta Girma, kuri dievišku balsu džiugina klausytojų ausis žėrinčioje scenoje, yra ta pati, kuri grįžusi namo nusivalo makiažą ir gerdama arbatą ištiesia kojas?
– Scena - lyg vitrina, atskiria atlikėją nuo klausytojo, tačiau labai smagu, kai per tą stiklą pavyksta rasti ryšį su klausytoju. Tiek scenoje, tiek gyvenime stengiuosi būti nuoširdi ir paprasta – juk paprastą žmogų tiek scenoje, tiek gyvenime lengviau suprasti, priimti ir pamilti.
Nėra malonesnio įvertinimo, kai po koncerto žmonės prieina, paspaudžia ranką ir pasako, kad labai patiko. Dėl to nuoširdumo, šypsenų ir blizgančių akių verta būti scenoje tokiam, koks esi.
– Apibūdinkite save keliais žodžiais. Koks jūs žmogus?
– Esu atvira, mėgstu žmones ir tikiu gerais dalykais.Laisvalaikį leidžiu su šeima ir draugais, klausausi muzikos, rašau, skaitau, vaikštinėju po miestą be jokio konkretaus tikslo – veikiu tą patį, ką ir dauguma žmonių. Mėgstu būti miške su skautais ir kvepėti laužo dūmais. Kiek nesiderina su scena ir blizgučiais, bet juk tai ir yra gyvenimo variklis (šypsosi).
– Kokie artimiausi jūsų planai?
– Pažiūrėti mažiausiai dešimt (tiek bilietų šiuo metu turiu) „Kino pavasario“ filmų, kovo 31 d. nuvežti Adele programą į Kaune esantį „Gargarą“, o balandžio 1-ąją Vilniuje, „Studio9“ atšvęsti „Bekešo Vilkų“ 9-ąjį gimtadienį! Jau nekantraudama laukiu tos dienos, nes su mumis pasirodys nuostabusis Linas Adomaitis, „Saulės kliošo“ kompanija bei šių metų atradimas „Beissoul“. Visus norinčius labai kviečiu gimtadienį švęsti drauge.