Jei reikėtų apibūdinti visai paprastai - tai vyriškoji Amy Winehouse versija. Ne, balsas nepanašus, bet didžiulis noras bent mintimis persikelti 30-40 metų į praeitį - toks pats. Pirmoji albumo daina „Tell Me A Tale“ su pučiamųjų instrumentų kaskadomis - tarsi nužengusi iš senos soulo plokštelės (trūksta tik traškesio). Dainoje „I'll Get Along“ afrikiečių kilmės atlikėjo balsas taip primena soulo klasiką Otį Reddingą, kad tai pakvimpa parodija.
Tingiu ritmu slenkanti baladė „Rest“ kuria nežemiško jaukumo pojūtį, o akustinės gitaros garsais „įrėmintas“ kūrinys „Home Again“ - tikras nuovargio ir nemirštančios vilties himnas.
Albume primaišyta ir bliuzo elementų („Bones“), ir afrikietiškų vokalo manierų („Always Waiting“). Gražu, liūdna, melodinga, tik po pirmųjų dvidešimties minučių visa tai tampa kiek pernelyg nuspėjama. Beje, gal net būtų teisingiau, jei albumo viršelyje būtų dvi pavardės - albumą prodiusavusio grupės „The Bees“ nario Paulo Butlerio aranžuotės sudaro ne ką mažesnę šios muzikos žavesio dalį.
Nekyla abejonių, kad M. Kiwanuka pataikė į jau keletą metų muzikos sceną užvaldžiusią madą - įkvėpimo semtis iš praeities, „sintetinius“ garsus keisti į gyvus instrumentus ir šiaip bandyti išrasti laiko mašiną. Pasikinkiusios šį receptą, išgarsėjo A. Winehouse, Duffy ir Adele. Dabar - M. Kiwanukos eilė. Tik, sprendžiant iš šio albumo nuotaikos, jis tuo išgarsėjimu nelabai džiaugsis. Tikras liūdesio dainius - klausantis net norisi paklausti, kas jį taip įskaudino.
Įvertinimas - 8 iš 10.
M. Kiwanukos daina „I'm Getting Ready“: