Prieš ketvirtį amžiaus menininkų Artūro Šlipavičiaus – Šlipo ir Artūro Baryso – Baro suburta grupė visada buvo ne šiaip kartu pagroti susirinkusių muzikantų sambūris, o šis tas daugiau.
A. Barysas anapus iškeliavo prieš septynerius metus, tačiau IVTKYGYG prilipusi „scenos chuliganų“ reputacija nuo to nepasikeitė.
Pernai grupė išleido koncerte įrašytą albumą „Live“, o jubiliejų nusprendė paminėti specialiu koncertu – bene labiausiai išreklamuotu kolektyvo istorijoje.
Anksčiau ne viename koncerte į atlikėjus lėkė „ne į tą renginį“ patekusios publikos keiksmai ir tušti buteliai. Muzika su pankroko, džiazo, folkloro elementais, keisčiausi instrumentai, beprotybe kvepiantys tekstai – švelniai tariant, ne kiekvieno skoniui.
Šeštadienį į sceną keliavo ne spjūviai ir nuorūkos, o klausytojų atnešti gvazdikai. Sveikinti grupės, anot bosininko Gedimino Simniškio, rinkosi „seni gerbėjai, nauji gerbėjai, draugai, giminaičiai, draugų ir giminaičių vaikai“.
Vienai iš šių kategorijų priklauso nemažai Lietuvos atlikėjų – salėje šmėžavo grupių „Antis“, „Išjunk šviesą“, „Skylė“, „The Independent“ nariai, reperis Vilius Alesius, buvęs grupės „Bavarija“ narys Juozas Liesis, prasitaręs, kad prieš 20 metų IVTKYGYG buvo jo labai mėgstamas kolektyvas.
Pasirodymą pradėjo A. Šlipavičiaus brolis Rimas – į sceną žengė, vilkėdamas geltoną lietpaltį, užsimaukšlinęs dujokaukę. Įsitaisęs prie keisto instrumento, primenančio apgenėtą medžio kamieną su vienintele ištempta styga, pradėjo juo kurti hipnotizuojantį ritmą.
Į sceną vienas po kito žengus grupės muzikantams, staigmenos tęsėsi – prie jų prisijungė vokalo improvizaciją suskėlusi, o netrukus jau siuvamąja mašina prie grupės skambesio prisidėjusi A. Šlipavičiaus žmona Ara.
Spektaklis įsibėgėjo – „gražuolių“ vokalistas Arvydas Makauskas publikai transliavo kiek pamišusio, bet šiaip gerai nusiteikusio gyvenimo komentatoriaus įspūdį. Žiūrovai išgirdo trumpą istoriją apie cheminio ginklo panaudojimą – su tuo susijusios ir dujokaukės, kurių vieną Arvydas laikė rankoje. Rimtai ar juokais pasiuntę linkėjimų savo įkvėpimo šaltiniams (tarp jų – Fideliui Castro), muzikantai tęsė programą, kurios metu knaisiojosi visoje savo kūrybos istorijoje.
Keliais absurdo teatro intarpais publiką pamaloninę muzikantai (pūtimo į didelį lankstų vamzdį kitaip nepavadinsi) į sceną kvietė pirmąjį svečią – grupės „Poliarizuoti stiklai“ vokalistą Šarūną Mačiulį, su kuriuo A. Šlipavičių kadaise suvedė bardų sceną. Šarūnas publiką agresyviai ragino išjungti televizorių.
Koncertui perkopus į antrą dalį, muzikantai įspėjo, kad ji bus „kiek kitokia“. Kvailiojimą pakeitė melodingesni kūriniai – klausantis perkusijos, ksilofono, kanklių ir rytietiško instrumento rubabos vingių, galėjo pasirodyti, kad atsidūrei džiazo festivalyje. Grupės muzikinį paveikslą gerokai praturtino džiazo virtuozo, saksofonininko Vytauto Labučio improvizacijos.
Tiesa, juodas humoras niekur nedingo – buvo pašlovinta fabriko siuvėja, gavusi apdovanojimą už gerai sudygsniuotus vyriškus apatinius (daina „Siuvyklos rūgštis“), odėje „Marytė“ nupasakota moksleivė, parašiusi ne itin padorų pažinčių skelbimą, o kūrinį „Leningrad Brytwa“ lydėjo R. Šlipavičiaus meno akcija – scenos priekyje įsitaisęs vyras švariai nusiskuto barzdą. Ne itin linksmą situaciją nupasakojantį kūrinio „Vidurei“ (klaida – muzikantų meninis sprendimas) priedainį žiūrovai dainavo choru, įrodydami, kad atsitiktinai užklydusių šiame koncerte – nedaug.
„Scenoje šį vakarą galėjo būti kur kas daugiau žmonių. Tų, kurie yra groję grupėje, kurie yra mūsų bendraminčiai.
Aš nė nežinau, kodėl mums taip sekasi. Kai paprašiau kelių muzikantų kartu pagroti šiame koncerte, jie mane apkabino ir pasakė – žinoma, „dėl meno“. Esu labai laimingas“, - sakė A. Šlipavičius.
Muzikantai jubiliejaus šventės šiuo koncertu apriboti neketina – vasarą žada performansą Vilniaus centre, kurio metu gros skalbyklėmis.