„Ieva muzikantė ir Ieva psichologė auga iš skirtingos žemės, bet jos tarpusavyje nekonkuruoja”, – po koncerto gimtuosiuose Šiauliuose kalbėjo 24 metų I. Narkutė.
Ji – puikus įrodymas, jog dainininkams nebūtina nuolatos šmėkščioti žiniasklaidoje, televizijos laidose, kad į koncertus plūstų klausytojai.
Užtenka sukurti ką nors tikrai vertinga, kad žmonės norėtų pasiklausyti kūrinio.
Ne vienerius metus dainuojamosios poezijos festivaliuose dalyvaudavusi kūrėja iki šiol kuklumu išsiskiria iš jaunųjų žvaigždučių būrio.
Menininkės nepakeitė ir šlovę jai pelniusi daina „Raudoni vakarai”, kuri tapo filmo „Tadas Blinda. Pradžia” garso takeliu.
Marijono Mikutavičiaus prisidėti pakviesta, o galiausiai su savo muzikantų grupe gastroles Lietuvoje pradėjusi I. Narkutė per jausmingą koncertą gimtuosiuose Šiauliuose nepaliko abejingų.
Geriausiu komplimentu jai tapo nedrįsusio prieiti gerbėjo žodžiai, perduoti per koncertų salės „Saulė” administraciją: „Norėčiau atsiprašyti už šaltus šiauliečius, kurie po paskutinės dainos atsistojo, nesugebėję plojimais paprašyti dar bent vieno kūrinio.”
– Ar sunku koncertuoti gimtinėje prieš tėvus, giminaičius, draugus, mokytojus? – po koncerto „Saulės” salėje paklausiau I. Narkutės.
– Labai. Neslėpsiu – buvo baisoka, nesu pratusi prie tokių didelių salių.
Nors draugų liko mažai, jie daugiausia išsivažinėję, bet buvo nejauku – koncerto klausė namiškiai, mokytojai, kaimynai.
– Tai pirmas jūsų koncertas šiauliečiams?
– Toks didelis – pirmas. Mokydamasi geriausioje J. Janonio gimnazijoje su geriausiais mokytojais buvau surengusi autorinį vakarą. Būdama devintokė dalyvavau mokyklos „Talentų šou”, o po metų surengiau koncertą gimnazijos koridoriuje. Po Vėlinių prisipirkau begalę atpigintų žvakių.
Jų šviesoje ir buvo pirmasis mano pasirodymas.
Dabar pačiai keista, kaip leido surengti tokį vakarą. Žvakės juk buvo skirtos deginti lauke, baisiai rūko, dūmų buvo net iki trečio aukšto, tačiau su virduliu vandens, jei kiltų gaisras, budėjusi mokytoja leido užbaigti koncertą.
– Kaip atsiranda dainos, muzika? Kas jus paskatino kurti?
– Net nežinau, iš kur atsirado muzikos poreikis.
Mano tėvai yra muzikos žmonės, todėl mano noras mokytis groti pianinu atrodė savaime suprantamas. Pirmosios pamokos buvo sulaukus šešerių, o po poros metų jau lankiau muzikos mokyklą.
Pirmosios dainos buvo linksmos, skirtos parodijuoti. Vėliau ėmiau rašyti tik sau, kad išbūčiau. Juk pasaulis yra labai baisi vieta paaugliui.
Dalytis savo kūryba su aplinkiniais ėmiau būdama 15–16 metų. Negalėčiau tiksliai pasakyti, kaip atsiranda dainos ar joms skirta muzika, nes nėra vieno recepto.
– Ar tiesa, kad jums šlovę pelniusi daina „Raudoni vakarai” atsirado iš lažybų?
– Ši istorija yra tikra. Ji nutiko, kai buvau abiturientė. Per žiemos atostogas užsimojau numegzti 9 poras pirštinių. Jos turėjo būti mano Kalėdų dovanos. Tėtis iš karto pasakė, kad nespėsiu, todėl susilažinome.
Pralaimėjęs turėjo sukurti patriotinę dainą.
Aišku, nespėjau numegzti visų devynių porų – pristigo laiko. Nors tai padariau vėliau, duotą žodį tesėjau – parašiau dainą.
– Kas buvo pirmasis klausytojas?
– Aišku, tėtis. Jis pasakė vienintelę pastabą – dainoje trūko žodžio „Lietuva”. Ištaisiau šį trūkumą, įrašiau.
– Ar pačiai ne keista, kad garsi tapote dėl vienos dainos? Kodėl nebandėte populiarumo siekti skandalais, kaip tai daro kiti į sceną besiveržiantys naujokai?
– Pasirinkau natūralų kelią – pamažu, be skandalų. Man tai priimtiniausia.
Keista, kad viskas pajudėjo po filmo „Tadas Blinda. Pradžia”.
Ne mažiau ši istorija keista ir aplinkiniams. Jiems atrodė neįtikėtina, kad patriotinę dainą galėjo sukurti tokia jauna mergina. Tačiau kartais sėkmė ir būna labai keista, nes negali jos numatyti.
– Kaip pavyksta suderinti kūrybą, koncertus ir psichologijos studijas?
– Šie du pradai negalėtų pjautis tarpusavyje, nes abu eina iš manęs ir abiejų jų noriu. Jei ateis metas apsispręsti, tada galvosiu, kur pasukti.
Psichologiją studijuoti pradėjau, nes nenorėjau, kad muzika būtų vienintelis galimas pasirinkimas.
Tai labai įdomus mokslas, nes reikia dirbti su žmonėmis, jų potyriais. Tai žadina smalsumą.
Kita vertus, mano dainos – apie žmones, jos – būdas kalbėtis.
– Ar nekliudo populiarumas bendrauti su jus atpažinusiais pacientais?
– Apie pacientus nenorėčiau kalbėti.
– Kodėl jūsų dainos tokios liūdnos? Negi viskas gyvenime taip blogai?
– Dainuoti apie linksmus dalykus neverta, nes linksmais dalykais reikia gyventi. Esu lyriškos prigimties. Liūdni dalykai labiau paliečia žmones.
Kuo daugiau liūdnų dalykų išdainuoji, tuo šviesiau tampa gyventi.
– Negi liūdnos dainos nepaskatina namiškių ar draugų klausinėti, ką išgyvenate?
– Nešneku su jais apie tai, nes pačiai būtų nejauku. Jie ir neklausinėja, nes gerbia intymumą. Manau, kad jiems klausimų tikrai kyla, bet leidžiu savaip interpretuoti. Antrajai pusei – irgi.
Jiems tenka suderinti Ievą artistę su Ieva, kuri namuose išsišnypščia nosį ir pavargusi lenda miegoti po antklode.
– Kokie Ievos artistės ir Ievos psichologės planai?
– Baigusi studijas pavasarį gausiu klinikinės psichologijos magistro diplomą. Aišku, koncertuosiu.
Rudenį pagaliau planuoju išleisti pirmąjį albumą.
Dainų prikurta daug, per 100, bet kai kurios jau pernelyg vaikiškos, išaugtos. Tačiau albumas bus tikrai.