Praėjusių metų lapkritį albumą išleidęs atlikėjas jo dainas publikai pristato jau antru gastrolių per Lietuvą etapu.
Kai kuriuose miestuose šių gastrolių koncertai rengiami jau ne pirmą kartą. Vilnius – ne išimtis. Sostinėje A. Mamontovas „Elektroninio Dievo“ programą viešai atlieka jau trečią kartą.
Ir trečią sykį sulaukia anšlago. Po klubo „Tamsta“ ir „Forum Palace“ rūmų atėjo eilė Nacionalinio dramos teatro salei, kurioje Andrius niekada nėra koncertavęs.
„Esu ne sykį čia vaidinęs Hamletą, bet savo dainų groti neteko. Tai – senos svajonės išsipildymas.
Atrodo, į sceną pirmą sykį čia einu su gitara, bet jaučiuosi, lyg daug kartų būčiau čia daręs“, - teatro salės jaukumą gyrė A. Mamontovas.
„Koncertai teatruose skiriasi nuo tų, kurie vyksta klubuose ar kultūros rūmuose. Ne tik aplinka, bet ir akustika kitokia. Grojome Panevėžio J. Miltinio dramos teatre – lepteli kažką scenoje tyliai, bet visa salė išgirsta“, - stebėjosi klavišininkas Arnoldas Lukošius.
Visi bilietai į A. Mamontovo koncertą buvo iš kasų iššluoti kone akimirksniu – koncerto rengėjams teko sukti galvą, kur pasodinti dainininko pakviestus svečius.
Į sceną žengęs Andrius liko ištikimas šių gastrolių estetikai – jokios pompastikos, dekoracijų ar perdėtų bandymų „užvesti“ žiūrovus. Tiesa, pasirodymą papildė kelioms dainoms parengtos neįmantrios vaizdo projekcijos – skaitmeninį kodą primenantys kvadratėliai dainos „Elektroninis Dievas“ metu, raibuliuojanti juosta, iliustravusi dainą „Ratilai“.
Keleto naujausių savo albumų dainomis besiremiantis dainininkas ir šįkart nejuto pagundos pernelyg gausiai vaišinti publikos senais „Foje“ kūriniais – buvo atlikti šiose gastrolėse skambantys „Balsas“, „Dar ilgai“ ir „Vaikystės stogas“, išjudinęs žiūrovus ir išprovokavęs juos siautėti prie scenos. Pastarąją dainą palydėjo anekdotas, kaip neseniai Šiauliuose į Andriaus koncertą atėjęs kantri dainininkas Virgis Stakėnas A. Lukošiaus šiame kūrinyje pučiamą instrumentą pavadino „burniniu akordeonu“ ir ryškiausiu vakaro akcentu.
Publikos rankos kilo, skambant jau patriotiniu himnu tampančiai „Geltona. Žalia. Raudona“, vienas žiūrovas, nepabūgęs santūrios teatro aplinkos, virš galvos suko džemperį.
Girdint ilgai trunkančius plojimus po kiekvienos dainos, matant į koncertą susirinkusius žiūrovus, tarp kurių buvo ir pensininkų, ir paauglių, į galvą lindo mintys, kad A. Mamontovas pasiekė etapą, kai jo nebelydi „Foje“ laikų šešėlis. Naujesnės dainos sutinkamos taip pat entuziastingai, kaip retos „ekskursijos“ į praeitį, o žiūrovų veidai išduoda, kad juos tenkintų bet kurie kūriniai iš Andriaus sukaupto gausaus muzikinio arsenalo.
Po šio vakaro A.Mamontovas su sostinės koncertų salėmis atsisveikina bent iki rudens.
„Vasarą numatyti pasirodymai festivaliuose, o jie vyksta ne Vilniuje", - sakė atlikėjas.
Puikią jo nuotaiką sugadino po koncerto pasiekusi žinia - renginio metu buvo apvogtas dainininko bičiulis, kurį pats Andrius pakvietė į koncertą.
"Iš mano gero draugo buvo pavogtas krepšys. Niekada nesuprasiu, kaip galima pasisavinti kito žmogaus daiktus", - apstulbęs kalbėjo dainininkas.