Galima drąsiai teigti, jog 1994-aisiais susikūrę „Kampfar“ laikosi ant dviejų stabilių kultūrinių masyvų, vienodai svarbių grupės kūrybinei raidai. Pirmasis – senoji skandinavų mitologija bei Norvegijos istorija. Antrasis – šių laikų, bet jau legendiniu vadinamas fenomenas – Norvegijos „black“ metalo tradicija. Kitaip tariant, „Kampfar“ į tikro šiaurietiško „black“ formą įvelka savo senosios kultūros fragmentus. Ir tą daro įdomiai, kokybiškai bei šiuolaikiškai.
Daugybė pagoniškosios pakraipos muzikos kūrėjų teigia jaučiantys itin stiprų ryšį su gamta ir mini ją kaip pagrindinį įkvėpimo šaltinį. Tačiau toli gražu ne kiekvienas toks menininkas ryžtasi visą albumo kūrimo laiką praleisti trobelėje atšiauriuose Norvegijos kalnuose. Būtent didinga kalnų erdvė tapo prieglobsčiu naujausio „Kampfar“ darbo „Mare“ kūrybai. To pasekmė – graibstomos albumo kopijos bei neabejotinai pasiekta grupės kūrybos viršūnė. Pasak „Kampfar“ lyderio Dolko, albumai iki „Mare“ buvo tarsi bridimas į vandenį iki kelių, o dabar „Kampfar“ išplaukė į vandenyną.
Tikriausiai neįprasta, kad pagoniško „black“ metalo grupės lyderis būtų merginas žavintis širdžių ėdikas. Tačiau „Kampfar“ atveju būtent taip ir yra.
Pats to nesiekdamas, Dolkas yra ne kartą patekęs į dviprasmiškas situacijas, vienaip ar kitaip susijusias su moterimis. Čia būtų galima paminėti ir koncertą viename Paryžiaus striptizo klube, ir netikėtą incidentą Lenkijos pasienyje, kur moteriškosios lyties pasienietės, Dolko žodžiais tariant, besišypsodamos beveik visiškai nurengė muzikantus, prieš suteikdamos jiems leidimą kirsti sieną. O ką jau kalbėti apie šviesiaplaukio pomėgį koncertuoti be marškinėlių, taip demonstruojant įspūdingą tatuiruotę (ant Dolko pilvo puikuojasi didžiulis grupės logotipas).
„Kampfar“ daina „Hymne“: