Nuostabaus balso moteriai iš Džordžijos valstijos – 32 metai. Džiazo pasaulyje tai jau ne kūdikystė, bet nebus klaida tokį amžių pavadinti paauglišku.
Bet apie L. Wright laimėjimus to nepasakytum.
Vokalistės žvaigždė ryškiai žiba jau dešimtmetį, ja domisi ir džiazo, ir popmuzikos gerbėjai.
Vaikystėje ji girdėjo ir bažnyčioje dainavo tik religines giesmes, tačiau baigusi vidurinę mokyklą pasirinko džiazo dainavimo studijas. Tapusi populiaraus vokalo kvarteto „In The Spirit” nare, 2002-aisiais jaunutė Lizz pradėjo solinę karjerą.
Sklando legenda, kad įrašų leidėjai ja susidomėjo, nes ieškojo jaunos merginos, galinčios pakartoti tuo metu išgarsėjusios atlikėjos Norah Jones sėkmę ir dainavimo manierą.
Toks planas neišdegė – Lizz tapo originalia, kiekviename albume naujovėmis stebinančia artiste, kurios repertuare – ir džiazo kūriniai, ir savitos rokerių Jimi Hendrixo bei Erico Claptono melodijų interpretacijos.
2010-aisiais Lizz išleido ketvirtąjį albumą „Fellowship”, kurio viešniomis tapo garsios atlikėjos MeShell Ndegeocello ir Angelique Kidjo.
Tarp kitų jos scenos partnerių – džiazo žvaigždės Billas Frisellas, Davidas Sanbornas, Brianas Blade’as, Chrisas Potteris.
Tačiau tarp garsių vardų nepasimetanti artistė eina savo keliu ir sako, kad jame svarbią vietą užima tikėjimas.
Jos koncertų žiūrovai teigia, kad energija, sklindanti iš Lizz, – tiesiog nežemiška.
Savo akimis ir ausimis „Kaunas Jazz” žiūrovai šį džiazo reiškinį balandžio 29-ąją galės patirti Kauno „Žalgirio” arenoje.
– Kokią programą ruošiate pasirodymui Kaune? – pasiteiravau L. Wright.
– Keletą dainų iš naujausio albumo „Fellowships”, taip pat senesnių ir dar nė neįrašytų dainų. Tai bus gospelo, folko, džiazo, fanko mišinys.
Atvykstu su muzikantų grupe, kuri mane lydi trejus metus, ir mes puikiai sutariame scenoje. Koncertai – mėgstamiausia mano veiklos dalis.
– Kaune dainuosite arenoje, kurioje telpa tūkstančiai žiūrovų. Kokius koncertus labiau mėgstate – didelėse salėse ar klubuose?
– Mano darbas bet kokią erdvę, kurioje dainuoju, paversti intymia. Bandau pajusti publikos ritmą, suprasti, kuo ji gyvena. Nesvarbu, kad esu afroamerikietė, randu ryšį su įvairių šalių žiūrovais.
– Vadinti jus vien džiazo atlikėja tikriausiai nebūtų teisinga. Juk programoje atliekate ir rokerių „Led Zeppelin” dainą. Ar bandote plėsti džiazo ribas?
– Pirmiausia save matau kaip pasakotoją ir kūrėją. Man patinka puikios dainos su gerais tekstais, kurie paliečia klausytojo sielą. Jų stilius ne taip svarbu.
Dainuodama svetimą kūrinį aš jį tyrinėju. Be to, jaučiu, kad džiazo dainavimo technika, pojūtis – atviros sritys, kurios kinta. Nematau priežasčių kartoti tai, kas jau padaryta kitų.
Labai gerbiu garsiausius džiazo dainininkus, stengiuosi tęsti jų tradicijas, bet nemėginti jų imituoti, nes tai nebūtų nauja.
Kartais surengiu koncertų, kuriuose susitelkiu į klasikinį, grynąjį džiazą. Labai retai atlieku gospelų programą. Bet manau, kad mano pagrindinis koziris – balsas ir didelis noras išgyventi dainoje skambančią istoriją.
– Augote labai religingoje šeimoje, kur nebuvo leidžiama klausytis populiariosios muzikos.
– Tai tiesa. Džiazą pirmąsyk išgirdau per radiją būdama paauglė garsios muzikantės Marian McPartland laidoje. Ji mane išmokė mylėti džiazą.
Baigusi vidurinę mokyklą susipažinau su nuostabia grupe, kuri sekmadieniais giedodavo bažnyčioje, o kitus vakarus grodavo džiazo klubuose. Man tai padarė didelį įspūdį.
Todėl pradėjusi dainuoti džiazą nesijaučiau nutolusi nuo religinių giesmių. Man tai – panaši muzika. Nebuvo didelio šuolio.
– O vidinio konflikto, klausimų, ar Dievui patinka ši muzika?
– Buvo klaustukų. Svarsčiau, ar džiazas siunčia publikai tinkamą žinią. Bet ilgainiui supratau, kad svarbiausia, kokį pojūtį klausytojui aš pati perteikiu. Muzika – tai informacija, paveikianti žmogų. Manau, radau būdą muzika perteikti publikai savo dvasines vertybes.
– Ar vis dar dainuojate bažnyčioje?
– Išskirtiniais atvejais – taip. Manau, kiekvienas žmogus savaip vertina klausimą, kas turi teisę stoti prie altoriaus ir siųsti žinią. Tačiau einantys į bažnyčią mato, kad mano tikėjimas – labai nuoširdus.
– Esate dainavusi su gausybe garsių džiazo atlikėjų. Kuri pažintis paliko ryškiausią įspūdį?
– Kai susitikau su dainininke Oleta Adams, praradau kalbos dovaną – tokia susijaudinusi buvau. (Juokiasi. - Red.) Mikčiojau, o ji su manimi kalbėjo švelniai kaip su vaiku – viskas gerai, mažute.
Kartu su ja ir orkestru amfiteatre „Hollywood Bowl” dainavau koncerte, skirtame džiazo legendai Billie Holiday atminti. Dievinu Oletos balsą, man tai – viena nuostabiausių gyvenimo akimirkų.
Buvau apstulbusi, kai dainavau mažame San Fransisko klube, o manęs pasiklausyti atėjo garsi dainininkė Bonnie Raitt.
Ji elgėsi labai draugiškai, o aš kaip kvailė negalėjau sutramdyti jaudulio.
Paprastai sutrinku, kai susipažįstu su tokiomis garsenybėmis. Po keleto dienų kartu su pianistu George’u Duke’u dainuosiu labdaros vakare Čikagoje. Man jau dabar dreba rankos. Jaučiuosi palaiminta.
– Kokios mintys jus aplanko prieš žengiant į sceną?
– Jaudinuosi tik tada, jei kurį laiką nesu koncertavusi.
Per atostogas nutolstu nuo muzikos – daug bėgioju, ruošiu maistą, leidžiu laiką viena ir taip pailsiu.
Tada beveik nedainuoju. Sugrįžtant į sceną apima jaudulys.
Tačiau per gastroles jaučiuosi visiškai atsipalaidavusi, stengiuosi kuo geriau rūpintis savo muzikantais. Reikia laisvės ir puikios savijautos, kad kiekvieną vakarą improvizuotum scenoje, sukurtum tai, ko anksčiau nesi daręs.
– Esate baigusi kulinarijos kursus. Ar keliaujant tenka susidurti su labai prasta virtuve?
– Kartkartėmis. Kiekviename mieste pasidomiu, kur rasti turgų su šviežiomis, ekologiškai užaugintomis daržovėmis.
Buvo atvejų, kuriuos galiu suskaičiuoti vienos rankos pirštais, kai išmečiau visą maistą, kurį mums pasiūlė koncerto rengėjai, ir ruošiau valgį pati.
Tačiau dažniausiai mus maitina labai gerai. (Juokiasi.) Ypač nuo tada, kai visi sužinojo, kad aš šį tą išmanau apie maistą.
– Ar kulinarija jums ir liks tik pomėgis? Nesvajojate apie nuosavą restoraną?
– Nė nežinau. Jau daug metų svarstau, kad gal reikėtų atidaryti arbatinę ir kartą per mėnesį vaišinti klientus savo pagamintais gardėsiais.
Mokiausi su daugeliu garsių virėjų, man tikrai netrūktų patarimų ir pagalbos. Bet šiuo metu esu patenkinta savo veikla. Mano gyvenimas puikiai subalansuotas, turiu laiko ir keliauti, ir rūpintis buitimi. Dabar nesivaikau naujų profesinių iššūkių.
Bet neslėpsiu – grįžus iš ilgų gastrolių nuostabiausia paruošti didelį, sudėtingą patiekalą. Tas procesas tarsi nuleidžia ant žemės, padeda vėl apsiprasti su namų aplinka. Maistui ruošti visada randu energijos, net kai esu labai pavargusi.
Viena mano draugių – garsi Amerikos virėja. Kartą žiūrėjau, kaip ji davė interviu televizijai, o po to per pusantros valandos paruošė trylika patiekalų savo draugams, kurie turėjo užsukti vakarienės. Trylika! Man iki to dar toli.