Geros nuotaikos nestokojantys muzikantai užbaigė visą kovo mėnesį šalyje vykusias Frankofonijos dienas, skirtas pasaulinei prancūzakalbių šventei Lietuvoje paminėti. Koncertą pristatė Prancūzų institutas Lietuvoje, jo organizatorius – VšĮ „Gyva muzika gyvai“.
Kosmopolitiškieji „Moussu T E Lei Jovents“ dainuoja ne tik prancūzų, bet ir oksitanų kalba, kuria kalbama Prancūzijos pietuose, Ispanijos ir Italijos dalyje. Prieš maždaug aštuonerius metus susibūrusi grupė į Lietuvą atvyko iš netoli Marselio esančio La Siota miesto. Grupės pavadinimą, pasak Blu, reikėtų šifruoti taip: „Moussu T“ – tai ponas Tatou (vokalistas), o „Lei Jovents“ – lyg jaunimas, besimokantis iš savo lyderio. „Tatou juokais vadiname savo seneliu“, – šypsodamasis sakė jis.
Jau pirmieji muzikos ritmai padvelkė pietietiška šiluma, kaip ir jų daina „Chaleur“, prancūziškai reiškianti karštį. Atlikėjai kaip reikiant įaudrino susirinkusią publiką ir jau po kelių kūrinių perkusininkas Stef K visiems susirinkusiems padalino dainos „Empeche moi“ (liet. – „Neleisk man“) žodžius ir ragino visus nesidrovėti ir dainuoti drauge.
„Ar jūs mėgstate šokti?“, – netikėtai žiūrovų paklausė grupės vokalistas Blu. Sulaukęs teigiamo atsakymo jis patikino, kad pajudinti kūną galima net patogiai įsitaisius minkštose kėdėse. „Juk susirinkome čia tam, kad pasilinksmintume. Nagi, kartokite paskui mane!“ – į šonus judindamas suglaustus kumščius atsipalaiduoti skatino atlikėjas. Tiesa, vėliau šmaikštieji muzikantai pasiūlė visiems atsistoti. Pasak jų, gera muzika turi nesąmoningai priversti kūną judėti, o juk atsistojus tai daryti kur kas patogiau.
Prancūzams ypač patiko lietuviškas alus, kuriuo jie mėgavosi net dainuodami scenoje. Jie juokavo, kad niekaip negali atsigerti, tačiau kai vienintelis mineralinį vandenį gėręs būgnininkas pasiūlė savo kolegoms vandens – šie atsisakė patikindami, kad lietuviškas alus daug skanesnis už vandenį.
Panašu, kad pozityviųjų „Moussu T E Lei Jovents“ koncertas nepaliko abejingų – salėje susirinkusieji ne tik kartu dainavo ir šoko, bet ir negalėjo gausių ovacijų plojimais palydėdami kone kiekvieną dainą. „Ačiū, Vilniau!“, – vis kartojo linksmieji prancūzai. Po paskutinės dainos jie netikėtai pakilo nuo scenos ir dainuodami pražygiavo pro sėdinčius žiūrovus.
Muzikantų teigimu, labai svarbu sujungti tradiciją ir dabartį, vietinį koloritą ir visą pasaulį. Noras sugretinti kitoniškumą atsispindi ne tik grupės sudėtyje, bet ir dainose. Įkvėpimo grupė semiasi iš 1920–1930 metais Marselyje skambėjusių provansietiško ir marselietiško tipo dainų, juodaodžių bliuzo bei džiazo, taip pat – brazilų muzikos.
Perdainuodami tipines savo krašto dainas jie joms suteikė naują, šiuolaikišką skambesį. Atlikėjai scenoje ne kartą juokavo, kad jų gimtoji La Siota – geriausia vieta žemėje. „Didžiuojamės savo kilme ir miesto istorija, todėl stengiamės, kad apie mūsų gimtąją La Siotą sužinotų ir Lietuvos publika, – po koncerto šypsodamasis sakė gitaristas Blu. Pasak jo, savo kultūra Vilnius šiek tiek primena Paryžių. – Čia graži architektūra, šilti žmonės. Tikiu, kad dar kada nors čia grįšime.“