Taip jau sutampa, kad trečius metus iš eilės Dominicas į Lietuvą šią vasarą atvyks ir su Stingu. Tačiau tikrai verta nueiti į šiuos abu koncertus. Mat D.Milleris atskirai nuo savo pagrindinio „darbdavio“ kuria kitą, pakankamai įdomią muziką, o jį gastrolėse visada lydi puikūs muzikantai.
„5th House” - jau devintasis argentiniečių kilmės gitaristo albumas, kurio dominuojanti nuotaika – švelni ramybė. Kartu su garsiu džiazo būgnininku Vinnie Colaiuta, Stingo grupės perkusininku Rhani Krija, grupės „Level 42” nariu Mike'u Lindupu, prieš trejus metus festivalyje „Vilnius Mama Jazz“ grojusiu pianistu Yaronu Hermanu ir kitais puikiais atlikėjais Dominicas nardo melancholijoje, taip kontrastuojančioje su skubėjimo kupinu XXI amžiaus gyvenimo ritmu.
„Šios muzikos labai gera klausytis prieš miegą arba pirtyje“, - išgirdęs leptelėjo vienas bičiulis, ir tai yra arti tiesos. Pirmų kelių kūrinių melodijose, atrodo, beveik nieko nevyksta – švelnūs gitaros akordai, muzika neperkrauta soluotėmis. Lengvas džiazas su „new age“ elementais.
Pavadinimai – atspindintys kūrinių skambesį, pavyzdžiui, „Waves“ („Bangos“) - kelias minutes besikartojantis tas pats motyvas, lyg D. Milleris norėtų visus panardinti į transo būseną.
Dievaži, jam tai sekasi. Įdėkite šį albumą į grotuvą, pavyzdžiui, gamindami maistą. Viską prisivilinsite – taip greitai ir maloniai jis nuneša mintis kažkur toli nuo kasdienybės.
Albumui įsibėgėjus, vaizdas kiek keičiasi - „Yes“ pasigirsta griežčiau skambanti elektrinė gitara, „Catalan“ melodijos vingius papuošia iš toli atsklindantys balsų aidai, kūrinys „Dead Head“ savyje turi milžinišką ilgesio ir grėsmingumo užtaisą.
Albumui artėjant prie pabaigos, daina „Spirit Level“ pasufleruoja, kad D. Milleriui nesvetimos ir užuominos į bliuzą, tačiau paskutinis kūrinys „Gate 23” viską sugrąžina į savo vietas – ir vėl triumfuoja akustinė melancholija, kurią girdėdamas gali įsivaizduoti, jog, šį tą pataisius, iš jos išeitų tobula Stingo repertuaro baladė.
Šokiams ši muzika netinkama, bet į D. Millerio koncertus einantieji to ir nesitiki. Subtili, gražiai aranžuota ir atsipalaiduoti skirta kūryba, kuri gal ir neturi savyje didelės intrigos, tačiau liudija didelę Dominico ir jo sėbrų meistrystę. Tie, kurie buvo ankstesniuose dviejuose D. Millerio koncertuose Vilniuje, mielai ateis ir trečią, o kitiems – puiki proga pirmą kartą gyvai pasiklausyti muzikos, kuri yra tiesiog labai miela.
Įvertinimas – 8 iš 10.