„Jo šypsena - kaip vaiko, bet balsas - lyg daug metų statinėje
brandintas viskis“, - apie Zucchero kartą pasakė grupės U2 vokalistas
Bono.
„Jis toks talentingas. Galbūt vienas geriausių bliuzo muzikantų, su
kuriais man teko dirbti“, - antrino legendinis dainininkas Ray
Charlesas.
Taiklūs komplimentai geraširdžiam italui, kurio melodingos dainos
daugiau nei ketvirtį amžiaus džiugina pilnas sales žiūrovų.
Lietuvoje Zucchero viešėjo du kartus. Pastarąjį kartą - 2007-aisiais,
kai jo muzika skambėjo Vilniaus pramogų arenoje. Šįkart Zucchero dainuos
dviejuose miestuose, kuriuose iki šiol nėra lankęsis - balandžio 13-ąją
Šiaulių, o balandžio 14-ąją - Kauno „Žalgirio“ arenoje.
Jei paklaustumėte italų, su kuo jiems asocijuojasi žodis „cukrus“,
didelė dalis jų prabiltų ne apie kavos saldinimą, o apie 56 metų italų
atlikėją, kurio saldus slapyvardis scenoje ryškiai spindi jau tris
dešimtmečius.
Adelmo Fornaciari (toks tikrasis Zucchero vardas) - dviejų Pasaulio
muzikos apdovanojimų laimėtojas, kurio įrašai parduoti 40 milijonų
egzempliorių tiražu. Jis - vienas nedaugelio italų dainininkų, kurių
įrašai bei koncertai sulaukia didelio dėmesio ne tik Romoje ar Milane,
bet ir Londone bei Niujorke.
1982-aisiais garsiajame San Remo festivalyje pasirodęs atlikėjas nuo to
laiko sukaupė įspūdingą laimėjimų bagažą. Jo dainos „Senza Una Donna“,„My Love“, „Diamante“, „Baila Morena“ ir daugelis kitų kūrinių priverčia
nusišypsoti daugybę brandaus skonio muzikos gerbėjų visoje planetoje.
Kartais jis vadinamas itališkuoju Bruce'u Springsteenu ar Joe Cockeriu
taip pabrėžiant roko muzikos įtaką Zucchero stiliui ir didžiulį
dainininko autoritetą gimtinėje.
Dar vienas įspūdingas Zucchero karjeros akcentas - įspūdingos pažintys.
Stingas, B.B.Kingas, Tomas Jonesas, Johnas Lee Hookeris, grupės „Queen“
nariai - su visais jais ir daugybę kitų Zucchero įrašė dainas ar
pasirodė koncertuose.
Užpernai albumą „Chocabeck“ išleidęs dainininkas šiuo metu
tebegastroliuoja po pasaulį pristatydamas jo dainas ir atlikdamas
populiariausius savo kūrinius.
Prieš kelionę į Baltijos šalis dainininkas davė interviu „Lietuvos
rytui“.
- Lietuvoje viešėsite trečią kartą. Ar ankstesni apsilankymai jums kuo nors įsiminė? Pamenu, tada labai žavėjotės pakelėse pamatytais gandralizdžiais.
- Abi viešnagės buvo fantastiškos, bet gastrolėse neturiu
pakankamai laiko apžiūrėti šalį ir daugiau pabendrauti su jos žmonėmis.
Tačiau pamenu, kad abu kartus buvau puikiai sutiktas.
- Kaip jūsų koncertai atrodys šį sykį?
- Negaliu daug pasakoti, nes noriu, kad tai būtų staigmena. Bet esu
tikras, kad tai bus puikūs vakarai, publika ir aš gerai praleisime
laiką.
Galiu pažadėti daug dainų, kurias publika jau yra girdėjusi, ir keletą
naujų kūrinių. Muziką, kuri padarys jus laimingus, sukels prisminimų ir
paragins linksmintis.
- Pravardę „cukrus“ jums davė mokytojas, ji tapo jūsų scenos slapyvardžiu. Ar kas nors į jus kreipiasi tikruoju vardu Adelmo?
- Ne, man ta pravardė prilipo dar vaikystėje ir nuo to laiko mane visi
vadina taip.
- Ar ji tiksli? Mėgstate arbatą su daug cukraus?
- Ne, tai labiau atspindi mano saldų, gerą charakterį. Buvau geras
vaikis ir toks išlikau iki šiol. (Juokiasi.)
- Jūsų muzika persmelkta soulo, roko, bliuzo intonacijų. Galima sakyti, kad ji, jei atmesime dainų tekstus jūsų gimtąja kalba, visai nėra itališka.
- Tai tiesa. Kai augau ir pradėjau karjerą, mano kūryba neturėjo nieko
bendra su itališka popmuzika.
- Daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus išvykote ieškoti laimės JAV. Ar italų dainininkui ten buvo lengva įsitvirtinti?
- Į San Franciską nuvykau 1984-aisiais, ten susitikau su kitu italų
muzikantu Corrado Rustici, o jis mane supažindino su amerikiečių
atlikėju Randy Jacksonu.
Taip viskas ir įsibėgėjo - su Randy įrašėme keletą juostų, vėliau jas
parsivežiau į Italiją ir išleidau albumą „Zucchero & The Randy Jackson
Band“. Ne, nebuvo sunku.
- Populiariausia jūsų daina pasaulyje - „Senza Una Donna“, kurią atlikote kartu su britų atlikėju Paulu Youngu. Ar nujautėte, kad ji taip išpopuliarės?
- Kai įrašinėjome - ne. Nepamenu, kad būčiau manęs - o, šita daina
bus superhitas. Bet tiesa, kad daugeliui žmonių tai mano svarbiausias
kūrinys. Iki šiol neįtikėtina, kad ji pasiekė antrą vietą Didžiosios
Britanijos populiariausių dainų sąraše. Tai - fantastiškas laimėjimas.
- Jūsų muzika kupina sunkiai nusakomos melancholijos. Ar tai jūsų asmenybės atspindys, ar dainas rašote įsijautęs į vaidmenį?
- Jūs taip manote? Įdomus pastebėjimas ir čia tikriausiai yra tiesos.
Manau, kad daugumą žmonių kartais apima melancholija. Man labai svarbūs
mano jausmai, be to, sendamas vis dažniau susimąstau apie mirtingumą.
Tai turbūt irgi veikia muziką.
Nemėginu kurti vaidmens, tiesiog klausausi savo instinktų. Dainas
parašo mano emocijos. Aplink mane tiek daug dalykų, kurie daro įtaką,
- nuo miesto šurmulio iki kaimo ramybės. Aplinka irgi padeda sukurti
dainą.
- Ar esate geresnis dainininkas, ar kompozitorius?
- Mėgstu manyti, kad gerai darau ir viena, ir kita. Bet geriau į šį
klausimą atsakytų mano gerbėjai. Jie visada sako tiesą!
- Kurios karjeros akimirkos iki šiol priverčia jūsų odą pašiurpti?
- Jų tiek daug, kad sunku išsirinkti keletą. Bet dainuoti su didžiuoju
Luciano Pavarotti buvo išskirtinė patirtis. Iki šiol virpu tai
prisiminęs.
- Ar domitės šių dienų popmuzika, atrandate jaunų atlikėjų, kurie jums atrodo įdomūs?
- Stengiuosi klausytis kuo daugiau muzikos, bet gastroliuoju tiek daug,
kad pavargstu ir pamirštu artistų, kuriuos išgirstu skirtingose šalyse,
vardus. Tiesa, kai pirmą kartą išgirdau britų atlikėją Adele, pamaniau
- oho, ji tikrai nuostabi.
- Jūs smarkiai prisidėjote prie dainininko Andrea Bocelli karjeros pradžios. Ar numatėte, kokio milžiniško populiarumo jis sulauks?
- Įdomu, kaip viskas susiklosto. Kai parašiau dainą „Miserere“,
ieškojau atlikėjo, kuris įrašytų kūrinio demonstracinę versiją, kad
galėčiau ją paleisti L.Pavarotti.
Andrea tuo metu buvo visiškai nežinomas atlikėjas, tad paprašiau, kad
jis padainuotų. Kai Luciano įrašė šį kūrinį, turėjau vykti gastrolių,
o jis negalėjo koncertuoti kartu. Tad vietoj jo pasikviečiau A.Bocelli.
Mes labai susidraugavome, tad padėjau jam gauti sutartį su įrašų
leidykla. Parašiau ir prodiusavau dainą, su kuria jis dalyvavo San Remo
festivalyje - taip jo karjera ir įsibėgėjo. Mes iki šiol esame geri
draugai.
- Akivaizdu, kad mėgstate bendradarbiauti su kitais atlikėjais - jūsų karjeroje yra dešimtys tokių atvejų. Kuriais iš šių duetų labiausiai didžiuojatės?
- Nepasakyčiau, kad bendraudamas su garsiais atlikėjais jaučiausi kaip
susižavėjęs gerbėjas. Bet daugelį jų pažinti ir dirbti kartu buvo
didelė garbė.
Kai prisimenu save jauną, pradedantį muziko kelią, ir palyginu su tuo,
ką esu nuveikęs dabar, man sunku tuo patikėti.
- Ar yra atlikėjų, su kuriais neteko dainuoti, bet labai to norėtumėte?
- Būtų smagu padirbėti su britų roko dainininku Peteriu Gabrieliu arba
soulo karaliene Aretha Franklin. Ką gali žinoti, gal tai vieną dieną ir
įvyks?
Pavyzdžiui, anksčiau nė nedrįsau svajoti, kad dirbsiu su Brianu Wilsonu
iš legendinės grupės „The Beach Boys“. O jis padėjo įrašyti naujausią
mano albumą „Chocabeck“.
- Kai pradėjote karjerą, britų dainininkas Joe Cockeris buvo jūsų dievukas. Dabar esate geri draugai. Jau ankstyvajame savo karjeros etape dirbote su legendiniu džiazo trimitininku Milesu Davisu ir roko gitaristu Ericu Claptonu. Kaip jums pavyksta užmegzti tokius ryšius?
- Net keista, bet dauguma žmonių, su kuriais dirbau, tapo mano gerais
draugais. Gal dėl to, kad bendri projektai atsirado labai natūraliai.
Su visais garsiais muzikantais, kuriuos minite, susipažinau koncertuose
ar per bendrus draugus. Įsitikinau, kad nesunku su jais rasti bendrą
kalbą. Pažintis dažnai įkvėpdavo bendrų dainų idėjas. Viskas paprasta.
- Romantiškasis Zucchero yra įrašęs muzikos Italijos erotikos karaliaus Tinto Brasso filmui. Šis režisierius vertinamas dviprasmiškai. Ar jums šiandien tai neatrodo klaidingas sprendimas?
- Ne. Tai filmas „Užkandinė „Budapeštas“. Vieną dainų, kurias
parašiau filmui, „Dune Mosse“, labai pamėgo M.Davisas. Įrašiau ją kartu
su juo, vėliau keletą sykių koncertavome Italijoje. Tad viskas gerai.
- Bėgant metams atlikėjai dažnai sulėtėja ir vis rečiau leidžia naujas dainas. Jūs, atvirkščiai, nuolat dirbate. Kas jus įkvepia, yra varomoji jėga?
- Tiesiog muzika - mano aistra. Neįsivaizduoju, kad ateis laikas, kai
nenorėsiu kurti, įrašinėti dainų ar koncertuoti. Muzika - mano
gyvenimas.
- Kokių patarimų esate davęs savo dukteriai Irene, kuri taip pat daro dainininkės karjerą ir yra su jumis koncertavusi?
- Manau, kad nelengva būti žinomo muzikanto vaiku. Tada nori tėvo
pagalbos, bet taip pat nori išlikti nepriklausomas. Kaip tėvas, noriu
savo dukteriai padėti, ją ginti. Jai 28 metai, bet juk mano akyse ji
visada išliks vaikas.
Aš jai tik pasakiau, kad jei jau nori rinktis muziką, tegul, bet privalo
žinoti, kad šis darbas labai sunkus ir reikalauja aukų.
- Kaip ilsitės laisvalaikiu, kai nekoncertuojate ir nekuriate dainų?
- Man regis, aš neturiu laisvalaikio - dirbu visada. Bent jau mano
protas - tikrai.
Grįžęs namo iš gastrolių labiausiai mėgstu leisti laiką su šeima ir
draugais. Gardi vakarienė, geras vynas ir puiki kompaniją - nieko
negali būti geriau.
- Žmonija, regis, eina iš proto - visos tos kalbos apie pasaulio pabaigą, griūvanti ekonomika. Ar tai kaip nors veikia jūsų kūrybą ir požiūrį į gyvenimą?
- Jei rytoj viskas baigsis, dėkosiu Dievui, kad leido man įgyvendinti
svajones ir pasidžiaugti nuostabiu gyvenimu. Bet labiausiai
didžiuosiuosi ne savo muzikiniais laimėjimais, o šeima.