Taip, ši rožiniais kaspinėliais pasipuošusi moteris – velnių priėdusi pamaiva, tačiau jos ryškus įvaizdis kartais visai be reikalo nustelbia muziką.
Nicki išsidirbinėjimą gerai nupasakoja albumo pavadinime minimas Romanas – dainininkė sako, kad tai jos viduje tūnantis padaras, kurio vardas – Romanas Zolanskis (garsus kino režisierius Romanas Polanskis jos į teismą tikriausiai nepaduos, nes pats ten turi rimtesnių problemų). Tokių nesąmonių neprisigalvoja net Lady Gaga, su kuria dėl pomėgio ryškioms spalvoms ir keistiems apdarams Nicki dažnai lyginama, bet palikime tai nuošalyje.
Bet kuris N. Minaj pasirodymą matęs žiūrovas paliudys, kad kupletus ji žarsto neužsikirsdama, bet repavimo technika – tik viena iš daugelio atlikėjos stiprybių. Humoro čia – tiek, kad pakaktų keliems albumams (ko verta vien daina „Beez In The Trap“, kurioje Nicki vaidina avilio bitę motinėlę), pophitais kvepiančių melodijų – irgi sočiai (pabandykite iš galvos išmesti radijo stočių jau „išsuktą“ dainą „Starships“ - tikrai nepavyks). Ir, žinoma, kalnai kiek komiško pasipūtimo (su repo „cecho“ kolegomis Nasu, Drake'u ir Young Jeezy įrašyta „Champions“).
Nicki padėtį pramogų versle liudija suburta bendražygių komanda – atlikėjai, be minėtų žvaigždžių, talkina Chrisas Brownas, Lil Wayne'as ir kiti. Tačiau antroje albumo pusėje N.Minaj kiek praranda pagreitį – kažkur dingsta ir įsimenančios melodijos, ir padorios aranžuotės, viskas pakvimpa kaip liga amerikiečius apnikusiais europietiškais popso štampais.
Toks įspūdis, kad Nicki – viena kūrybingiausių šių dienų didžiosios popscenos žaidėjų, tačiau ją parklupdo dažnai sutinkama reperių liga – prikišti į albumą kuo daugiau muzikos. Vietoj 22 dainų ir 79 minučių albumas galėjo būti perpus trumpesnis, ir viskas būtų gerai. Kita vertus, gyvename MP3 grotuvų amžiuje, kai ištrinti nepatikusias dainas – vienas juokas, tad gal tai – ir ne tokia jau rimta problema.
Įvertinimas – 7 iš 10.